10 didžiausių visų laikų maištininkų

Vieni pokyčiai ateina palengva ir tarsi savaime, o kitiems reikia nemažai ryžto ir net aukų. Revoliucionieriai, išdrįsę pasipriešinti nusistovėjusiai sistemai, keičia istoriją. Tistverse.com sudarė dešimties didžiausių visų laikų maištininkų sąrašą.

10. Guillaume'as Cale'as (1320–1358)

Prancūzas Guillaume'as Cale'as buvo paprastas valstietis. Jo maištas prasidėjo 1358 metų pavasarį, kai jis su 5 tūkst. vyrų armija perėmė Bovė regiono valdžią į savo rankas. Šio sukilimo metu žuvo šimtai kilmingųjų bajorų. Po nemalonių įvykių šalyje karaliaus Karolio II-ojo vadovaujama kariuomenė pasiūlė G. Cale'ui derėtis dėl regiono valdymo sutarties sąlygų. G. Cale'as sutiko, tačiau net nenujautė, kad pateks į spąstus. Jis, palikęs savo fronto liniją, buvo sugautas, nugabentas į Klermontą, kankinamas ir galiausiai jam miesto aikštėje kartu su jo bendražygiais buvo nukirsta galva (kai kurie šaltiniai teigia, esą jis buvo mirtinai nukankintas, jam ant galvos dedant iki raudonumo įkaitintą karūną).

9. Walteris (Watas) Tyleris (1341–1381)

Watas Tyleris buvo stogdengys iš Kento ar Esekso grafystės Didžiojoje Britanijoje. Jis savo maištą pradėjo siekdamas panaikinti balsavimo mokestį. Karaliui Ričardui II-ajam tuomet tebuvo 14 metų. Pirmasis protestas įvyko 1381 metų gegužės 30 dieną, kai sukilėlių kariuomenė, organizuojama Wato Tylerio, įžygiavo į Londoną. 1381 birželio 14 dieną, per derybas su karaliaus atstovais, sukilėliai užėmė bokštą ir nužudė karaliaus patikėtinį, Kenterberio arkivyskupą Simoną Sudburietį ir karaliaus iždininką Robertą iš Heilso. Birželio 15-ąją, dar neprasidėjus antrajam derybų etapui, Watą Tylerį nužudė vyriausiasis Londono lordas Williamas Walworthas. Ričardas II-asis buvo žadėjęs maištininkams su jais susitikti, bet savo pažadą sulaužė. Nuolaida, kurią jis sutiko padaryti – balsavimo mokestis daugiau nebebuvo renkamas.

8. Jakobas Rohrbachas (1490–1525)

Jakobas Rohrbachas buvo Vokietijos valstiečių lyderis. Jis gimė Bockingene, netoli Heilbrono, pats buvo baudžiauninkas, bet kitų valstiečių itin gerbiamas. Kai 1525 metais prasidėjo valstiečių sukilimas, jis buvo vienas iš būrio vadų. Jo kariuomenę sudarė 8 000 vyrų. Mūšio metu jis buvo paimtas į nelaisvę ir sudegintas gyvas.

7. Jemeljanas Pugačiovas (1742–1775)

Jemeljanas Pugačiovas buvo kazokas nuo Dono upės, iš to paties kaimo, kaip ir Stepanas Razinas (žiūrėti žemiau). Sulaukęs 20 metų, jis persikėlė prie Uralo. Maištas prasidėjo 1773 m, kai J. Pugačiovas pasiskelbė esąs Petras III-iasis, nužudytas Jekaterinos II-osios vyras. Sukilimas apėmė Prancūzijos dydžio teritoriją. Sukilėlių armiją, kai ji buvo didžiausia, sudarė apie 100 tūkst. vyrų. J. Pugačiovą galiausiai sugavo jo paties kazokai ir metaliniame narve nugabeno į Maskvą, kur jam buvo viešai įvykdyta mirties bausmė.

6. Stepanas Razinas (1630–1671)

Stepanas Razin buvo kazokų lyderis, kuris vadovavo didžiausiam sukilimui prieš bajorus ir caro biurokratiją Pietų Rusijoje. 1670 metais jis sukilo prieš vyriausybę dėl baudžiavos stiprėjimo centrinėje Rusijoje ir jos įvedimo šalies Pietuose. Sukilėliai užėmė Caricyną (dabar Volgogradas), liepos 2 d. − Astrachanę. Iš čia buvo nutarta į Maskvą eiti pagrindinėmis jėgomis, o nuo Dono aukštupio − smogti pagalbinį smūgį. 1670 m. rugpjūčio 25 d. Razino kariuomenė (apie 10 tūkst žmonių) be mūšio užėmė Saratovą, po to Samarą. Rugsėjo 16 dieną posado žmonės įsileido sukilėlius į įtvirtintą Simbirsko (dabar Uljanovskas) gyvenvietę. Iš Simbirsko Razinas išsiuntinėjo nedidelius kazokų būrius, kurie kėlė į kovą Volgos dešiniojo kranto valstiečius ir miestiečius, Pavolgio tautas.

1670 m. rugsėjo mėnesį sukilėliai užėmė Alatyrį, Saranską, Penzą, Kurmyšą ir kitus Pavolgio miestus. Sukilo Galičo, Nižnij Novgorodo, Tambovo apskričių valstiečiai. Galiausiai sukilimui malšinti buvo sutelkta didelė kariuomenė, kuriai vadovavo kunigaiškšis Jurijus Dolgorukovas. 1671 m. Stepanas Razinas Razinas ir jo brolis Frolas Razinas buvo paimti į nelaisvę ir nugabenti į Maskvą. Birželio 16 d. S. Razinas buvo ketvirčiuotas Raudonojoje aikštėje.

5. Giuseppe Garibaldis (1807–1882)

Giuseppe Garibaldis gimė pirklių šeimoje; suaugęs tapo laivo kapitonu. 1834 dalyvavo nepavykusiame sukilime, įkvėptame Giuseppe's Mazzinio, ir po jo turėjo bėgti į Pietų Ameriką. Ten jis dalyvavo sukilime Brazilijoje, vėliau tapo flotilės vadu Urugvajuje ir pilietiniame kare dalyvavo kovose prieš tuometį šalies prezidentą. 1848 metais dalyvavo Italijos revoliucijoje. Po revoliucijos 1850 metais jis išvyko į JAV, tačiau 1859 metais, mirus jo broliui, vėl grįžo į Italiją. 1860 metais gegužės 11-ąją jis su tūkstančiu savanorių išsilaipino Sicilijoje. Po kovų, padedami britų laivyno, jie užėmė salą. Žemyninėje Italijos dalyje G. Garibaldi'o armija išaugo iki 25 tūkst. vyrų. Viename mūšyje jis buvo paimtas į nelaisvę ir įkalintas, bet vėliau paleistas. Po to G. Garibaldis dar dalyvavo kai kuriuose kariniuose veiksmuose, buvo išrinktas į parlamentą, pasisakė už moterų emancipaciją, o mirė kaip labai gerbiamas žmogus.

Įdomus faktas: 1861 m. G. Garibaldis pasiūlė savo paslaugas prezidentui Abrahamui Lincolnui, Jungtinių Amerikos Valstijų Pilietiniame kare, bet šis atsisakė.

4. Doroteo Arango (1878–1923)

Doroteo Arango, geriau žinomas kaip Pancho Villa, gimė neturtingoje valstiečių šeimoje. Būdamas 16 metų, jis nušovė Lopezą Negre'ą – ūkio, kuriame Doroteo dirbo, vieną savininkų ar administratorių – nes šis bandė išprievartauti jo seserį. Po to D. Arango pabėgo ir prisijungė prie grupės nusikaltėlių. 1910 m. prasidėjus Meksikos revoliucijai, jis tapo didelio kavalerijos būrio vadu. Jis bendradarbiavo su generolu Victoriano Huerta, tačiau greitai tarp jų užvirė konfliktas. Pancho Villa buvo nuteistas mirties bausme, bet prezidentas Francisco'as I. Madero bausmę pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos. P. Villa iš kalėjimo pabėgo. Po V. Huertos nuvertimo, Pancho Villa tapo vienos iš Meksikos valstijų gubernatoriumi. Vėliau jis įsivėlė į konfliktą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir pabandė užimti kai kurias JAV teritorijas Naujojoje Meksikoje ir Teksase. Pancho Villa buvo nužudytas Paralo mieste (netoli kurio buvo jo dvaras), kai atvyko tvarkyti bankinių reikalų. Iki šiol nėra iki galo aišku, kas atsakingas už šią žmogžudystę.

3. Zhu Yuanzhangas (1328 –1398)

Zhu Yuanzhangas – Kinijos karys, sėkmingiausias maištininkas šiame sąraše. Jis gimė vargingoje valstiečių šeimoje. Kai jam buvo vos 16 metų, visa jo šeima mirė per potvynį. Kurį laiką jis vertėsi kaip klajojantis elgeta, o nuo 20 iki 24 metų gyveno vienuolyne, kur išmoko skaityti ir rašyti. 1352 metais vienuolynas buvo sugriautas, vietos būriams priešinantis mongolų Juanų dinastijai. Tuomet Zhu prisijungė prie sukilėlių kariuomenės. 1368 m. jis pasiskelbė imperatoriumi Hongwu (geriau žinomas pagal savo šventovės vardą – Ming Taizu) ir pradėjo Mingų dinastiją, kuri laikoma itin reikšminga kinų kultūroje.

2. Williamas Wallace'as (1273–1305)

Williamas Wallace'as buvo kilmingas škotų dvarininkas, vėliau tapęs vienu iš pagrindinių lyderių Nepriklausomybės karų metu Škotijoje. W. Wallace'as nepritarė įtakingiausių škotų didikų pozicijai, kurie pripažino Anglijos karaliaus valdžią. 1297 m. W. Wallace'as nužudė Lanarko šerifą Williamą de Heselrigą ir tuomet prasidėjo pagrindiniai škotų sukilimai prieš anglus. Užuot tapęs paprastu nusikaltėliu, W. Wallace'as tapo maištininku. Jo vadovaujama kariuomenė Anglijoje laimėjo du svarbius mūšius ir daug mažesnių susirėmimų, bet 1305m. W. Wallace'as buvo išduotas ir paimtas į nelaisvę. Nugabenus į Londoną, jam buvo įvykdyta mirties bausmė pakariant, paskandinant ir ketvirčiuojant.

1. Spartakas (109–71 m.pr.Kr.)

Spartakas buvo vergas-gladiatorius, vadovavęs didžiausiam vergų sukilimui Senovės Romos istorijoje, vėliau ir pavadintam jo vardu. Paties Spartako biografija beveik nežinoma, istoriniuose šaltiniuose aprašytas tik jo vadovaujamas sukilimas. Dėl šio sukilimo Spartakas tapo kovos su priespauda simboliu. Spartakas buvo mokomas gladiatorų mokykloje (ludus) netoli Kapujos. 73 pr. Kr. jis ir grupė kitų gladiatorių surengė pabėgimą. Planas buvo atskleistas, bet apie 70 vyrų po kovos vis vien išsilaisvino. Taip prasidėjo apie 3 metus trukęs vergų pasipriešinimas Romos valdžiai. Sukilėliai, prie kurių laikui bėgant prisijungė ir daugelis kitų vergų, kovėsi narsiai, bet pralaimėjo. Tačiau dar ir po daugelio metų romėnai su baime prisimindavo Spartaką. Tai buvo didžiausias ir geriausiai organizuotas vergų sukilimas. Kaip Spartakas mirė, nėra tiksliai žinoma, bet manoma, kad jis žuvo mūšyje kartu su savo vyrais. Jo kūnas nebuvo rastas.

   

Facebook komentarai