10 didžiausių žmogaus evoliucijos mįslių

E­sa­me bež­džio­nės, at­si­sto­ju­sios ant dvie­jų ko­jų, pra­ra­du­sios kai­lį ir už­ka­ria­vu­sios pa­sau­lį – bet ko­dėl? Pa­ty­ri­nė­ki­me šias ir ki­tas mū­sų pra­ei­ties mį­sles

Turinys

  1. primatai
    Evoliucijos mįslės: Kodėl nesame panašesni į šimpanzes?

  2. vaikščiojimas stačiomis
    Kodėl tapome dvikojai?

  3. ĮRANKIAI
    Kodėl technologijos vystėsi taip lėtai?

  4. KOMUNIKACIJA
    Kada atsirado kalba?

  5. INTELEKTAS
    Kodėl mūsų smegenys tokios didelės?

  6. NUOGA BEŽDŽIONĖ
    Kodėl praradome kailį?

  7. TOLYN IŠ AFRIKOS
    Kodėl paplitome visame pasaulyje?

  8. RŪŠIŲ FORMAVIMASIS
    Ar kai kurie iš mūsų esame hibridai?

  9. PRARASTI GIMINAIČIAI
    Ar kiti homininai dar tebegyvena?

  10. PUSBROLIŲ ŽUDYMAS
    Ar mes išnaikinome neandertaliečius?

hr.alien{height:2px;border-width:0;color:gray;background-color:gray;margin-bottom:4em}h3.alien{border-width:5px 5px 0px 5px; border-style: solid; border-color:#95918c; display:block; -webkit-border-radius:15px; -moz-border-radius:15px; -o-border-radius:15px; border-radius:15px;color:black;padding-bottom:0.5em;padding-top:0.7em;text-align:center}

PRIMATAI

turinys

Evoliucijos mįslės: Kodėl nesame panašesni į šimpanzes?

Niekas nesupainiotų žmogaus su šimpanze, tačiau turime daugiau bendros DNR, nei pelės ir žiurkės. Kaip taip gali būti? Genomikos pažanga pradeda šį galvosūkį išnarplioti.

Padėjus žmonių ir šimpanzių genomus šalia, rastume mažiau, nei 1 procentą skirtumų. Tai gal ir neatrodo daug, tačiau tai reiškia daugiau, nei 30 milijonų taškinių mutacijų. Maždaug 80 % iš mūsų 30 000 genų yra kitokie ir, nors daugelyje yra vos vienas ar du pokyčiai (Gene, vol 346, p 215), jie gali turėti dramatiškus poveikius. Pavyzdžiui, žmogaus geno FOXP2 koduojamas baltymas, padedantis mums kalbėti, nuo atitinkamo šimpanzių geno skiriasi vos dviem aminorūgštimis. Maži pokyčiai mikrocefalino ir ASPM genuose gali sukelti didelius žmonių ir šimpanzių smegenų dydžio skirtumus.

Bet baltymų evoliucija tėra dalis to, kas daro mus žmonėmis. Kritiškai svarbūs ir genų reguliavimo pokyčiai – kada ir kur vystantis genai pasireiškia – sako Jamesas Noonanas iš Jeilio universiteto. Pagrindinių vystymosi genų mutacijos dažnai būna pražūtingos. Bet, priduria jis – „Geno išraiškos pokytis viename audinyje ar vienu metu lengviau sukelia nemirtinas inovacijas.“ Noonano laboratorija yra viena iš daugelio, kuriose lyginamas genų pasireiškimas tokiuose audiniuose, kaip smegenys, stengiantis nustatyti pagrindinius reguliacinius šimpanzių ir žmonių skirtumus, dauguma kurių iki šiol nežinomi.

Dar yra genų dublikavimasis. Taip gali atsirasti genų šeimos, atsiskiriančios ir prisiimančios naujas funkcijas, sako Evanas Eichleris iš Vašingtono universiteto Sietle. Jo laboratorijoje aptiktos išskirtinai žmonėms būdingos, unikalios genų šeimos, veikiančios daugelį mūsų biologijos aspektų, nuo imuninės sistemos iki smegenų vystymosi. Jis įtaria, kad genų dublikavimasis prisidėjo prie naujų kognityvinių žmogaus gebėjimų atsiradimo. Tačiau tai turėjo savo kainą: didesnį polinkį neurologiniams sutrikimams.

Kopijavimo klaidos reiškia, kad ištisi DNR gabalai atsitiktinai buvo ištrinti. Kitos atkarpos papuola į kitas vietas, kai judrūs genetiniai elementai klajoja po genomą arba virusai integruojasi į mūsų DNR. Žmogaus genome yra daugiau nei 26 000 vadinamųjų INDELų, kurių dauguma siejama su genų raiškos skirtumais tarp žmonių ir šimpanzių (Mobile DNA, vol 2, p 13).

Netgi visas genetinių skirtumų katalogas neišaiškins paslapties. Daug to, kas daro mus žmonėmis yra kultūrinės kilmės, perduodama mokantis iš kartos į kartą, tvirtina Ajit Varki iš Kalifornijos universiteto San Diege. Be to, priduria jis, genų ir kultūros koevoliucija yra pagrindinė žmonių evoliucijos jėga. Ryškus to pavyzdys – pieninius galvijus auginančių fermerių palikuoniai geba virškinti pieno baltymus. Norėdami išlukštenti žmonių unikalumo paslaptį, turime žinoti, kaip genomai kuria kūnus ir smegenis, kaip smegenys kuria kultūrą ir kaip kultūra kultūra savo ruožtu veikia genomą. Tai lieka tolimas siekis.

Dan Jones
New Scientist, № 2857

VAIKŠČIOJIMAS STAČIOMIS

turinys

Kodėl tapome dvikojai?

Darvinas manė, jog atsistojome tam, kad galėtume naudotis įrankiais, bet naujos teorijos teigia, kad tai turėjo daugiau bendro su gebėjimu atvėsti ir toli nubėgti

Čarlzas Darvinas spėjo, kad mūsų protėviai atsistojo tam, kad atlaisvintų rankas įrankių gamybai. Dabar žinome, kad taip negali būti, nes seniausi aptikti įrankiai tėra 2,6 milijonų metų amžiaus, tuo tarpu homininų anatomijos fosilijos atskleidžia, kad dvikojystė atsirado bent jau prieš 4,2, o gali būti, kad netgi prieš 6 milijonus metų.

Dvikojystės bėda ta, pažymi Chrisas Stringeris iš Gamtos istorijos muziejaus Londone, kad išlavintas vaikščiojimas turi daug privalumų, bet įgūdžių įgijimui būtini anatominiai pokyčiai, o iki tol būtumėte lėti, nerangūs ir nestabilūs. „Tai galėjo prasidėti medžiuose,“ siūlo idėją jis, nurodydamas, kad orangutanai ir kiti primatai maitindamiesi šakomis vaikšto stati. Tai dera su turimomis žiniomis apie pirmųjų dvikojų gyvenimo būdą, tačiau nepaaiškina, kodėl jiems išsivystė specifinė anatomija. Pavyzdžiui, prieš 4 milijonus metų, blauzdikaulis buvo laikomas statmenai pėdai, tuo tarpu dabartinių beždžionių, netgi praleidžiančių daugiausiai laiko ant dviejų kojų, jis palinkęs išorėn.

Įdomesniame evoliuciniame paaiškinime dvikojystė labai padeda išgyvenamumą, todėl kai kas mano, kad ši savybė išsivystė tam, kad patinai galėtų pasiekti daugiau maisto, idant jie galėtų padėti išsimaitinti savo partnerei ir atžalai (Odyssey, vol 2, p 12). Bet ši idėja priima labai ankstyvą monogamijos atsiradimą, kurio neremia įrodymai, pastebi Donaldas Johansonas iš Arizonos universiteto Tempe'e, kuris 1974-aisiais metais atrado Lucy, 3,2 milijonų metų stačiai vaikščiojusį australopiteką. Jis nurodo, kad ankstyvųjų homininų patinai buvo daug didesni už pateles, o tarp primatų tai yra konkurencijos, o ne bendradarbiavimo tarp lyčių ženklas.

„Tikrasis klausimas yra, kokie buvo privalumai,“ sako Johansonas. Viena galimybė yra, kad toliau už kitus nueinantys individai galėjo pasiekti įvairesnio maisto šaltinius, leidusius jiems ilgiau gyventi ir palikti daugiau gyvybingų palikuonių. Be to, dvikojystė atlaisvino jų rankas daiktų nešimui, o būdami aukščiau, galėjo geriau pastebėti plėšrūnus. „Galėjo būti daugybė privalumų,“ sako jis, pridurdamas, kad dvikojystė galėjo išsivystyti ne kartą.

Visa tai paruošė sceną antrai evoliucijos fazei maždaug prieš 1,7 milijonus metų, kai mūsų protėviai išmainė miškus į savanas. Būtent tada įvyko didžiausi anatominiai pokyčiai, kai pečiai atsilošė, pailgėjo kojos ir dubuo prisitaikė prie gyvenimo ant dviejų kojų.

Yra daug galimų priežasčių, kodėl tada įsivyravo dvikojystė. Vaikščiojimas stačiomis galėjo padėti susidoroti su atvirų pievų kaitra, nes taip oras laisviau cirkuliuoja apie kūną, o tiesioginių Saulės spindulių gaunama mažiau (Journal of Human Evolution, vol 13, p 91). Kartu tai padidino judrumą. „Manau, argumentus apjungia keliavimo efektyvumas ir nueinamas atstumas,“ apibendrina Robinas Dunbaras iš Oksfordo universiteto. Dviem kojomis mūsų protėviai galėjo toli nueiti, sekdami grobį savanoje. Vienas tyrimas netgi iškėlė mintį, kad prisitaikėme ištvermės bėgimams (Nature, vol 432, p 345), nors dabarties sofų vergai gali palaikyti šią idėją pernelyg neįtikima.

Kate Douglas
New Scientist, № 2857

ĮRANKIAI

turinys

Kodėl technologijos vystėsi taip lėtai?

Ankstyvieji žmonės naudojo akmens skeveldras kaip įrankius, tačiau jų dizaino patobulinimas truko bent jau milijoną metų. Dėl to kalti jų socialiniai įgūdžiai

Aštriabriaunės akmenų skeveldros, prieš porą dešimtmečių rastos perdžiūvusiame upės dugne Afaro regione Etiopijoje yra seniausi iki šiol rasti įrankiai. Jiems yra 2,6 milijonai metų. Tai yra milijonu metų anksčiau, nei mūsų protėviai padarė kitą technologinį proveržį. Tada, užuot naudoję upės akmenų nuolaužas kaip ašmenis ir gremžtukus, kažkas suprato, kad iš paties akmens galima pagaminti įrankį. „Galima atpažinti, kad ta rankinis kirvis, bet labai grubus,“ sako Dietrich Stout iš Emory universiteto Atlantoje. Prabėgo dar milijonas metų, kol ankstyvieji modernūs žmonės ištobulino šią techniką. Kodėl jie užtruko taip ilgai?

Savo vaidmenį turėjo suvaidinti intelektas. Per 2 milijonus metų nuo pirmųjų įrankių atsiradimo, homininų smegenys padidėjau daugiau, nei dvigubai, iki maždaug 900 cm3. Įrankių gamybai, be abejonės, reikia sumanumo, tad Stoutas magnetinio rezonanso aparatu skenavo akmenis skaldančių žmonių smegenis, kad išsiaiškintų, kurios smegenų sritys dalyvauja procese. Studijoje parodė, kad ankstyvosios technologinės inovacijos priklausė nuo naujų jutiminių motorinių gebėjimų – tokių, kaip gebėjimas kontroliuoti sąnarių lankstumą – tuo tarpu vėlesni pasiekimai atsirado dėl didėjančio suvokimo sudėtingumo, taip pat ir dėl tam tikro rekursinio mąstymo, būtino kalbai (PLoS One, vol 5, e13718). Tad, nors atrodo, kad įrankiai būtų labai sudėtingi, tačiau jų gaminimas paremtas dideliu kognityviniu poslinkiu, o tai leidžia Stoutui daryti išvadą, kad aptariamu periodu vyko didesnis progresas, nei esame linkę manyti. Be to, priduria jis, žmonės galėjo daryti įrankius iš kitų medžiagų, medžio ar kaulų, kurie jau seniai pavirto į dulkes.

„Tačiau, netgi atsižvelgiant į tai, akmens įrankių progresas atrodo skausmingai lėtas,“ sako Chrisas Stringeris iš Gamtos istorijos muziejaus Londone. Savo knygoje The Origin of Our Species (Allen Lane, 2011) jis iškelia kitą priežastį – demografiją. „Svarbu ne ką žinai, o tai, ką pažįsti,“ sako jis. Dabartinių žmonių didelėje populiacijoje daug žmonių kopijuoja ir perduoda informaciją. Ilgas mūsų gyvenimas leidžia perteikti idėjas jaunesnėms kartoms, tuo tarpu Homo erectus ir Homo heidelbergensis maksimali gyvenimo trukmė buvo maždaug 30 metų, o neandertaliečių gal 40. „Jiems reikėjo užaugti labai greitai ir tarp grupių daug mažiau ryšių,“ pažymi Stringeris.

Be to, mūsų protėviai galėjo vengti pokyčių, kadangi gyvenimas ir be rizikingo eksperimentavimo buvo pakankamas iššūkis. „Ieškoti inovacijų ir išradinėti pavojinga,“ pažymi Stringeris. Markas Pagelas iš Readingo universiteto, JK, abejoja, kad homininai iki Homo sapiens gebėjo daryti inovacijas ir keistis idėjomis, netgi jei būtų norėję. Jis pateikia palyginimą su šimpanzėmis, galinčiomis pasidaryti grubius akmeninius įrankius, bet nedaro technologinio progreso. Jos daugiausiai mokosi bandymų ir klaidų metodu, sako jis, tuo tarpu mes mokomės stebėdami vienas kitą ir žinome, kada kažkas yra verta kopijavimo. Jei Pagelas teisus, socialus mokymasis yra technologinę revoliuciją įžiebusi kibirkštis (Wired for Culture, Penguin, 2011). „Dabartinių žmonių atsiradimas pakeitė žaidimą,“ sako jis.

Kate Douglas
New Scientist, № 2857

KOMUNIKACIJA

turinys

Kada atsirado kalba?

Be kalbos būtų sunku keistis idėjomis ar daryti įtaką kitų žmonių elgesiui. Žmonių visuomenė, kaip ją suprantame, neegzistuotų. Šio įgūdžio atsiradimas mūsų istorijos posūkio momentas, tačiau šio įvykio laiką nustatyti ypatingai sunku.

Žinome, kad Homo sapiens nebuvo vienintelis homininas, turėjęs lingvistinių gabumų. Prieš maždaug 230 000 metų išsivystę neandertaliečiai turėjo nervines jungtis su liežuviu, diafragma ir krūtinės raumenimis, būtinas atskirų balsų artikuliavimui ir kvėpavimo kalbant kontrolei. To ženklai yra skylių kaukolėje ir stubure dydis, per kurias eina tas sritis kontroliuojantys nervai. Be to, neandertaliečiai turėjo žmogaus FOXP2 geno variantą, būtiną kalbant naudojamos sudėtingos motorinės atminties formavimuisi. Tariant, kad šis variantas radosi tik kartą, kalbos atsiradimas įvyko anksčiau, nei žmonių ir neandertaliečių linijų išsiskyrimas prieš maždaug 500 000 metų.

Išties, atrodo Homo heidelbergensis jau turėjo kalbos dovaną prieš 600 000 metų, kai pirmą kartą pasirodė Europoje. Iš fosilizuotų palaikų galima spręsti, kad jie nebeturėjo su balso aparatu sujungto į balioną panašaus organo, kuriuo kiti primatai leidžia garsius, sprogstančius garsus, kuriais daro įspūdį oponentams. „Tai didelė netektis – negalėjome prarasti jo šiaip sau,“ tvirtina Bartas de Boeras iš Amsterdamo universiteto Olandijoje. Iš jo modelio aiškėja, kad oro maišai ištrintų skirtumus tarp balsių, tad būtų sunku sudaryti atskirus žodžius.

Senesnių protėvių fosilijos taip iškalbingai nebyloja. Tačiau Robinas Dunbaras iš Oksfordo universiteto pažymi, kad pačiam seniausiam homininui, turinčiam panašius į beždžionių nervinius ryšius diafragmoje ir krūtinėje, yra 1,6 milijonai metų, tad manytina, kad kalba išsivystė kažkada po to laiko ir 600 000 metų nuo mūsų dienų (The Human Story, Faber and Faber, 2004). Lyg tai dar nebūtų pakankamai sudėtinga, prieš tapdama girdima, kalba galėjo prasidėti nuo rankų gestų. Jei taip, homininai ženklų kalba galėjo bendrauti daug seniau, nei adaptacija kalbėjimui paliko savo žymes fosilijose.

Netgi turimų duomenų interpretavimas problematiškas, nes galintis kalbėti homininas nebūtinai palaikytų prasmingą pokalbį. Dunbaras spėja, kad homininų balsai galėjo išsivystyti dainoms prie laužo. Panašiai, kaip paukščių giesmės, jos neturėjo daug specifinės informacijos, bet veikla būtų buvusi svarbi grupės ryšiams. Bet Stringeris nurodo, kad Homo heidelbergensis ir neandertaliečiai darė sudėtingus įrankius ir medžiojo pavojingus žvėris – tokias veiklas būtų labai sunku koordinuoti neturint bent jau primityviausios kalbos.

Neginčytini sudėtingų idėjų perdavimo kalba įrodymai pasirodo tik sudėtingėjant kultūrai ir simbolizmui, siejamam su Homo sapiens. Bet pirmieji žodžiai, kada jie bebūtų ištarti, pradėjo įvykių grandinę, pakeitusią mūsų santykius, visuomenę, technologiją ir net mąstymo būdą.

David Robson
New Scientist, № 2857

INTELEKTAS

turinys

Kodėl mūsų smegenys tokios didelės?

Pokytis mūsų kaukolėse prieš 2 milijonus metų sukūrė tinkamas sąlygas didesnėms smegenims – keptas maistas ir visuomeninis spaudimas galėjo padaryti visa kita

Vienintelė mutacija galėjo nutiesti kelią sparčiai smegenų evoliucijai. Kiti primatai turi stiprius žandikaulio raumenis, perduodančius spaudimą visai kaukolei, taip ribodami jos augimą. Bet maždaug prieš 2 milijonus metų mutacija žmonių linijoje susilpnino šiuos gniaužtus. Neilgai trukus, prasidėjo smegenų augimo spurtas (Nature, vol 428, p 415).

Kas šį spurtą skatino, jau kitas klausimas. Aplinka tikriausiai pateikdavo proto iššūkių. Socialinis vystymasis irgi atliko savo vaidmenį. Norėdamas patikrinti santykinę šių veiksnių svarbą, Davidas Geary'is iš Misurio universiteto Kolumbijos valstijoje, palygino įvairių homininų kaukolių dydį, atsižvelgdamas į aplinkos sąlygas, kuriose jie gyveno, tokias, kaip metų temperatūrų variacijos, ir socialinio spaudimo veiksnius, tokius, kaip grupės dydis. Abu šie veiksniai siejosi su didesnėmis smegenimis, bet susigaudymas didesniame socialiniame tinkle turėjo didžiausią įtaką (Human Nature, vol 20, p 67).

Didelės smegenys neįtikėtinai ėdrios, tad ankstyviesiems žmonėms jų išlaikymui teko pakeisti savo dietą. Perėjimas prie mėsos valgymo galėjo padėti. Kaip ir raciono praplėtimas jūros gėrybėmis maždaug prieš 2 milijonus metų, suteikęs smegenų statyboms omega 3 reikalingų riebiųjų rūgščių (Proceedings of the National Academy of Sciences, vol 107, p 10002). Kepimas galėjo padėti, palengvindamas virškinimą. Tai būtų leidę žmonių protėviams išsivystyti mažesnius žarnynus ir atliekamus rezervus nukreipti smegenų statybai.

Tačiau dideli smegenys turi savo kainą, kurioje ir gimimo pavojai. Kai pranašumai nebenusvėrė kaštų, turėjome 1,3 kilogramo drebučių, pakankami sumanių, kad galėtų kelti savo egzistavimo klausimą.

David Robson
New Scientist, № 2857

NUOGA BEŽDŽIONĖ

turinys

Kodėl praradome kailį?

Galite pamanyti, kad tik protingos beždžionės gali vaikščioti nuogos, bet kirkšninės utėlės pasakoja kitą istoriją

Žinduoliai iššvaisto didžiulius kiekius energijos vien temperatūros palaikymui. Kailis yra gamtinis izoliatorius. Kodėl atsisakėme tokio pranašumo? Fantastiškiausias paaiškinimas, kad mūsų protėviai prieš milijonus metų gyveno vandenyje ir atsikratė kailio, nes jis blogas vandens izoliatorius, kaip tai padarė banginiai. Kritikai sako, kad norint išlaikyti kūno šilumą vandenyje, reikėtų būti apvaliems ir su riebalų sluoksniu, o ne aukštiems ir su galūnėmis. Blogiausia, kad „vandens beždžionės“ teorijos neremia jokios fosilijos.

Populiaresnė idėja, kad kailio netekome, kai didžiausia grėsmė tapo ne sušalimas, o perkaitimas. „Mes nelekuojame ir neturime didelių ausų kaip drambliai,“ sako Chrisas Stringeris iš Londono Gamtos istorijos muziejaus. „Vienintelis būdas mums atsivėsinti yra prakaitavimas, o su storu kailiu tai neefektyvu.“ Gūdžiuose miškuose tai nebuvo problema, bet mūsų protėviams persikėlus į atviresnes vietoves, natūrali atranka palankesnė individams, turintiems labai plonus plaukus, padedančius vėsinančiam orui cirkuliuoti apie jų prakaituotus kūnus (Journal of Human Evolution, vol 61, p 169). Bet prakaituojant reikia gerti daug skysčių, o tai reiškia gyvenimą šalia upių ar upelių, kurių krantai paprastai būna apaugę medžiais ir dengiami šešėlių – tad prakaitavimo poreikis sumažėja. Be to, pleicosteno ledynmetis prasidėjo maždaug prieš 1,6 milijonus metų ir netgi Afrikoje naktys turėjo būti šaltos.

Markas Pagelas iš Readingo universiteto, JK, pažymi, kad kiti savanos gyventojai savo kailį išsaugojo. Jis spėja, kad išsaugojome kailius tol, kol tapome pakankami protingi, kad susitvarkytume su pasekmėmis, kas nutiko tikriausiai jau po dabartinio žmogaus išsivystymo prieš maždaug 200 000 metų. „Galime kompensuoti kailio netekimą rūbais, pastoge ir ugnimi.“ Tada, tęsia Pagelas, natūrali atranka buvo palankesnė ne tokiems plaukuotiems individams, kadangi kailyje gyvena ligas platinantys parazitai. Tada prisidėjo lytinė atranka, kadangi žmonės su skaisčia, be trūkumų oda, rodančia gerą sveikatą, tapo geidžiamiausiais lytiniais partneriais ir perdavė daugiau genų (Proceedings of the Royal Society B, vol 270, p S117).

Tačiau reikalai nėra tokie paprasti, nes netiesioginiai įkalčiai rodo, kad žmonės plaukų neteko labai anksti. Kirkšninės utėlės (Pthirus pubis) išsivystė maždaug prieš 3,3 milijonus metų, pažymi Markas Stonekingas iš Maxo Planko Evoliucinės antropologijos instituto Leipcige, Vokietijoje, o taip nutikti negalėjo tol, kol žmonių protėviai neprarado kūno plaukų dangos, sukurdami joms nišą (BMC Biology, DOI: 10.1186/1741-7007-5-7). Be to, jis datavo drabužinių utėlių (Pediculus vestimenti) evoliuciją, maždaug prieš 70 000 metų (Current Biology, vol 13, p 1414). Tad, panašu, mūsų protėviai vaikštinėjo kaip motina juos pagimdė, labai ilgai.

Kate Douglas
New Scientist, № 2857

TOLYN IŠ AFRIKOS

turinys

Kodėl paplitome visame pasaulyje?

Mūsų protėvių migracijos buvo epinės. Homo erectus pirmąjį didelį žygį iš Afrikos į rytų Aziją atliko prieš 1,8 milijono metų. Maždaug milijonu metų vėliau, neandertaliečių protėviai pasuko į Europą. O prieš 125 000 metų, Homo sapiens atliko reidą į Viduriniuosius Rytus. Nė viena iš šių populiacijų neišgyveno. Bet prieš maždaug 65 000 metų, viena dabartinių žmonių grupė paliko Afriką ir užkariavo pasaulį – neeilinis pasiekimas bet kokiai rūšiai, o ką jau kalbėti apie smulkias, bekailes beždžiones. Kas apsėdo jas plisti taip toli ir taip plačiai?

Tai galėjo prasidėti nuo didžiojo suspaudimo. Visi žmonės priklauso vienai iš keturių mitochondrijų linijų (L0, L1, L2 ir L3), atitinkančių keturias pirmines motinas, bet tik L3 randama už Afrikos ribų. Quentinas Atkinsonas su kolegomis iš Oklando universiteto N. Zelandijoje išsiaiškino, kad ši linija patyrė gyventojų skaičiaus sprogimą prieš 10 000 metų iki išėjimo (Proceedings of the Royal Society B, vol 276, p 367). Tad gyventojų perteklius Somalio pusiasalyje galėjo paskatinti grupę kirsti Raudonąją jūrą ir pajudėti pietine Azijos pakrante.

Tebelieka klausimas, kodėl skaičius išaugo. Atkinsonas pažymi, kad 100 000 metų Afrikos klimatas svyravo tarp sausrų ir potvynių, prieš tapdamas stabilus maždaug prieš 70 000 metų. Tikriausiai aplinkos nestabilumas vertė ankstyvuosius žmones būti išradingesniais, su adaptacijomis, padėjusiomis populiacijos augimui, kai sąlygos pagerėjo.

Paulas Mellarsas iš Kembridžo universiteto teigia, kad staigų skaičiaus padidėjimą sukėlė stiprus technologinio, ekonominio, socialinio ir kognityvinio elgesio sudėtingėjimas (Proceedings of the National Academy of Sciences, vol 103, p 9381). Gebėjimas kontroliuoti ugnį radosi daug anksčiau, kaip, tikriausiai ir kalba. Bet šiame periode suklesti inovacijos, pavyzdžiui, sudėtingų įrankių gamyba, efektyvi maisto šaltinių eksploatacija, artistinės išraiška ir simbolinis ornamentavimas. Šie kultūriniai poslinkiai galėjo būti kertiniai, pažymi Markas Pagelas iš Readingo universiteto, JK. „Mes galime ne tik vaikščioti, bet gebame nuėję pakeisti pasaulį.“ Nuo tada šis lankstumas stūmė migrantus pirmyn, pažymi jis, kadangi populiacijos greitai išaugo ir individai patraukė į naujas teritorijas, siekdami išvengti konkurencijos.

„Kai kurios iš jų galėjo vykti atsitiktinai,“ priduria Chrisas Stringeris iš Londono Gamtos istorijos muziejaus: Australijos apgyvendinimas galėjo įvykti, kai tarp salų plaukiojantys jūrų keliautojai buvo nublokšti tolyn į jūrą. Genetinės mutacijos irgi galėjo prisidėti prie mūsų nuotykių pomėgio. Pavyzdžiui, vadinamasis naujovių ieškojimo genas, DRD4-7R, labiau paplitęs greičiausiai ir toliausiai nuo Afrikos migravusiose populiacijose (American Journal of Physical Anthropology, vol 145, p 382). „Žinoma, tai labai žmogiška – kopti į neįkoptą kalną,“ sako Stringeris.

Kate Douglas
New Scientist, № 2857

RŪŠIES FORMAVIMASIS

turinys

Ar kai kurie iš mūsų esame hibridai?

DNR duomenys rodo, kad Homo sapiens poravosi su neandertaliečiais ir denisoviečiais – bet ne visi įsitikinę, kad mes buvome sugulovai

Dabartinių žmonių DNR palyginimas su senovinių homininų genų sekomis parodė, kad nuo 1 iki 4 procentų visų nekilusių iš Afrikos genomo paveldėta iš neandertaliečių (Science, vol 328, p 710). Melanezijos gyventojai taip pat turi 7 procentus genetinės medžiagos, paveldėtos iš Denisovo žmogaus (Nature, vol 468, p 1053). „Tai neabejotinas signalas, kad žmonės poravosi su kitomis populiacijomis,“ sako Richardas Greenas iš Kalifornijos universiteto Santa Kruze.

Šie tyrimai rodo, kad poravimasis tarp dabartinių žmonių ir mūsų pusbrolių buvo santykinai retas ir tikriausiai apsiribodavo vienu laiku ir vieta kiekvienai rūšiai. Neandertaliečių atveju tai tikriausiai nutiko seniau, nei prieš 50 000 metų Viduriniuose Rytuose.

Tačiau ne visi įtikinti. „Žmonėms plintant po Europą prieš 45 000 metų, jie būtų sutikę neandertaliečius ant kiekvieno gatvės kampo,“ sako Mellarsas. „Tačiau nėra įrodymų, kad čia vyko tarprūšinis kryžminimasis.“ Kodėl? Greenas atsako, kad tai gali tiesiog būti skaičių žaidimas: jei buvo daug daugiau žmonių, negu neandertaliečių, DNR signalas apie poravimąsi Europoje būtų silpnas ar visai išnyktų iš dabartinio žmogaus genomo.

Bet yra ir alternatyvus neandertaliečių DNR buvimo žmonių genome paaiškinimas. Įsivaizduokite, kad senovinės homininų populiacijos Afrikoje, kiekviena su šiek tiek skirtingu genetiniu parašu, buvo atskirtos viena nuo kitos. Jei viena grupė davė pradžią visiems homininams, gyvenusiems už Afrikos ribų, o kitos populiacijos tapo visų afrikiečių protėviais, tada netgi be vėlesnio kryžminimosi neafrikiečių ir neandertaliečių populiacijose būtų šiek tiek DNR, kurios neturėtų Afrikos populiacijos. Šią galimybę paminėjo Greenas ir kolegos savo pradiniame dokumente ir ją toliau tyrinėjo Andrea Manica iš Kembridžo universiteto, manantis, kad tai paaiškintų dabartiniuose žmonėse randamus neandertaliečių genus.

Bet netgi jei, kaip ir daugelis, pritarsime idėjai, kad kažkoks kryžminimasis vyko, ar dėl to esame hibridai? Martinas Richardsas iš Huddersfieldo universiteto JK dėsto, kad rūšies koncepcija „labai neryški“, tad sunku nubrėžti aiškias linijas tarp grupių. Rūšies apibrėžimas skamba, kad tai yra grupė, negalinti poruotis ir susilaukti vaisingų palikuonių su kitomis rūšimis, tad genetinė analizė kelia klausimą, ar neandertaliečiai ir Denisovo žmonės išvis buvo skirtingos nuo žmonių rūšys. Išties, neandertaliečiai kartais laikomi Homo sapiens porūšiu.

Rūšių klausimas, pasak Greeno, blaško. „Galime nustatyti savo genetinius ryšius su neandertaliečiais ir denisoviečiais labai detaliai ir neklijuodami šioms grupėms rūšies etikečių.“ Tačiau gilesniame lygyje klausimas ar mūsų protėviai poravosi su kitomis rūšimis yra centrinis mūsų mąstymui apie save.

Dan Jones
New Scientist, № 2857

PRARASTI GIMINAIČIAI

turinys

Ar kiti homininai dar tebegyvena?

Legendos apie panašius į žmones sutvėrimus, tokius, kaip „sniego žmonės“ Bigfoot, Yeti ir Yowie per amžius žavėjo žmones. Tokie pasakojimai gniaužia kvapą, bet ar gali juose būti tiesos?

Atrodo, nelabai. Neseniai Jeffas Lozieras iš Alabamos universiteto Tuscaloosa'oje patikrino visas Bigfooto, ar kitaip, or Sasquatcho pastebėjimo vietas. Pasirodė, kad šios pamėgtos vietos identiškos juodųjų lokių pamėgtoms, tad gali būti, kad tai tėra klaidingas atpažinimas (Journal of Biogeography, vol 36, p 1623). „Niekada nesu matęs nieko, kas mane įtikintų,“ prideda Davidas Coltmanas iš Albertos universiteto Edmontone, Kanadoje, neseniai analizavęs kuokštą, galbūt Bigfooto, plaukų bet paaiškėjo, kad jie priklausė bizonui. Coltmanas sutinka, kad naujos primatų rūšys kartkartėmis randamos tolimose regionuose, tad yra nenulinė tikimybė ką nors ten surasti. „Bet labai mažai tikėtina, kad jie būtų išlikę nepastebėti taip ilgai.“

Tačiau nepaisant nieko, keletas mokslininkų linkę atidžiau patyrinėti idėją, kad Homo sapiens nėra vienintelė rūšis. Jeffrey'is Meldrumas iš Aidaho valstijos universiteto Pocatello'je, pažymi, kad kitos homininų rūšys egzistavo kartu su mūsų protėviais didžiąją žmonių istorijos dalį. Ir tai dar ne viskas. Mūsų šeimos medis vis dar gali mus nustebinti, kaip nutiko su Homo floresiensis, vadinamojo „hobito“ atradimu prieš devynetą metų. Šis mažutis (~1 m. ūgio) homininas gyveno Indonezijos Floreso saloje prieš 18 000 metų. Vos prieš porą metų išaiškėjo dar vienas siurprizas, kai genetinė analizė atskleidė anksčiau nežinotą rūšį, Denisovo žmones, gyvenusius Sibire maždaug prieš 40 000 metų (New Scientist, 30 July 2011, p 34).

Meldrumui nesunku įsivaizduoti, kad mažos mūsų artimų giminaičių grupės galėjo išsilaikyti tolimose vietose, tarkime, Himalajuose ir Kaukaze. Jie galėjo netgi būti kiek arčiau namų. 1996 metais jis išgirdo pranešimą apie 38 centimetrų ilgio, panašius į beždžionės pėdsakus Mėlynųjų kalnų miškuose Oregone. Jis atvyko, tikėdamasis išvysti prastą padirbinį, bet atspaude matėsi neįprastas anatominių detalių tikslumas. Pavyzdžiui, kojų pirštai buvo sulenki kai kuriose vietose, tačiau atpalaiduoti kitose, lyg gyvūnas kai kurias savo kelionės atkarpas būtų bėgęs. Tokias detales būtų labai sunku padirbti, sako Meldrumas. „Nesistengiu įtikinti žmonių Sasquatcho egzistavimu, bet neturėtume atmesti tokios galimybės.“

David Robson
New Scientist, № 2857

PUSBROLIŲ ŽUDYMAS

turinys

Ar mes išnaikinome neandertaliečius?

Seniau, nei prieš 100 000 metų, grupė neandertaliečių įsikūrė namus didelėse Gibraltaro Uolos ertmėse. Tuo metu rūšis buvo paplitusi toli ir plačiai Europoje ir Azijoje. Bet bėgo tūkstantmečiai ir populiacija traukėsi. Gibraltare gyvenusieji buvo tarp paskutinių, izoliuotų išlikusiųjų. Prieš 24 000 metų išnyko ir jie.

Dauguma neandertaliečių išnykimo teorijų kaltinimo pirštą beda tiesiai į mus. Mūsų protėviai, plisdami Azijoje ir Europoje, galėjo atsinešti ligų, kurioms neandertaliečiai negalėjo pasipriešinti. Arba galėjome juos pergudrauti varžydamiesi dėl maisto ir žemės. Nors jų smegenys buvo tokio pat dydžio, kaip mūsiškės, naujausi tyrimai rodo, kad jie daugiau smegenų skyrė vaizdinės informacijos apdorojimui, kas leido geriau matyti tamsioje šiaurėje, bet paliko mažiau pilkosios medžiagos kitiems įgūdžiams, pavyzdžiui, bendradarbiavimui ir pažangesniam įrankių naudojimui (Biology Letters, vol 8, p 90). Net jei atėjome su meile, o ne karu, prisidėjome prie neandertaliečių žlugimo.

Tačiau byla prieš mus nėra tokia aiški. Neandertaliečių gyvenvietėse mažai tiesioginio kontakto su dabartiniais žmonėmis ženklų, juolab varžymosi ar kariavimo, sako Clive'as Finlaysonas iš Toronto universiteto Kanadoje. Kaltę už neandertaliečių žlugimą ir mūsų iškilimą jis verčia klimato kaitai (The Humans Who Went Extinct, Oxford University Press, 2009). Prieš pastarąjį ledynmetį, maždaug prieš 100 000 metų, klimatas sutriko, ir didžiojoje šiaurinės Europos dalyje augalija žuvo, palikdama šaltas, vėjo gairinamas plynes. Homo sapiens turėjo mėtomus ginklus, kuriais galėjo medžioti iš toli, o neandertaliečiai buvo prisitaikę medžioti iš arti, pakrūmėmis prisėlindavo prie grobio taip arti, kad galėtų sviesti ietį jo šonan. Kai priedanga išnyko, „jie buvo gyvi numirėliai“, sako Finlaysonas. Paskutinieji neandertaliečiai išsilaikė stabilesnio klimato vietovėse, kol sausrų ar ligų laidotuvių varpai nuskambėjo nusilpusioms populiacijoms.

Chrisas Stringeris iš Londono Gamtos istorijos muziejaus taip lengvai paleisti mūsų nuo kabliuko nenori. Jis sutinka, kad klimatas yra viena iš dėlionės detalių, bet mano, kad neturėtume nuvertinti konkurencijos su dabartiniais žmonėmis. „Tai buvo dvigubas prakeiksmas,“ sako jis. Kas žino, jei permainingasis klimatas būtų ištraukęs kitokį burtą, gal jūsų vietoje dabar sėdėtų neandertalietis.

David Robson
New Scientist, № 2857

   

Facebook komentarai