10 įspūdingų šių metų kosminių atradimų

Astronomai kol kas negali pradžiuginti (arba išgąsdinti) mūsų naujų gyvybės formų atradimu. Tačiau jie jau rado keletą planetų, kuriuose yra šansų aptikti gyvybę. Šie metai yra išties turtingi tyrimų, kurie aukštyn kojomis apverčia mūsų suvokimą apie visatą, gausa.

Slon.ru išrinko 10 svarbiausių 2013 metų kosminių atradimų.

Gyvenamosios planetos

Specialiai egzoplanetų (planetų, besisukančių ne aplink Saulę, o aplink kitas žvaigždes) paieškoms skirtas ir 2009 metais NASA paleistas palydovas „Kepler“ dviejose žvaigždžių sistemose aptiko tris superžemes (planetas, sunkesnes už Žemę, bet lengvesnes už dujų milžinus).

Sistemos „Kepler-62“ centre aptiktos penkios egzoplanetos. Trys iš jų yra per daug arti žvaigždės, todėl jų paviršiuje gali nebūti vandens, o dvi kitos – „Kepler-62e“ ir „Kepler-62f“ – yra potencialiai gyvenamoje zonoje, ir, tyrėjų nuomone, gali būti padengtos vandenynais. Abiejų planetų spindulys didesnis už Žemės, o pilną apsisukimą aplink žvaigždę jos atlieka per 267 ir 122 Žemės dienas.

Dar vieną superžemę mokslininkai aptiko sistemoje „Kepler-69“, kuri susideda iš Saulės žvaigždės-dvynės ir dviejų egzoplanetų, vienų kurių – „Kepler-69c“ – yra potencialiai gyvenamojoje zonoje. Planetos spindulys 70 proc. didesnis už Žemės, o aplink žvaigždę ji apsisuka per 242 dienas.

Milžiniški geizeriai

Mokslininkai aptiko didžiules įkrautų dalelių emisijas, kurių šaltinis – mūsų galaktikos branduolys. Milžiniški „geizeriai“ nusidriekę apie 50 tūkstančių šviesmečių ilgį, o tai sudaro maždaug pusę galaktikos skersmens.

Šios galingos srovės yra įkrautų dalelių elektromagnetiniai spinduliavimai, kurie įvyksta dėl per pastaruosius šimtus milijonų metų galaktikos centre vykstančių žvaigždžių gimimo procesų. Dalelių srauto greitis – apie 1000 kilometrų per sekundę.

Tai yra gera naujiena. Pirma, mūsų laimei srautas nejuda Žemės kryptimi. Antra, astronomai pagaliau turi galimybę ištirti mūsų galaktikos magnetinio lauko susikūrimo ir palaikymo paslaptį. Šie „geizeriai“ gali turėtų svarbų vaidmenį juos formuojant.

Marso vandenynai

Vanduo Marse buvo aptiktas jau seniai, ir jo atsargos vien tik poliarinių kepurių ledo pavidalu pasirodė tokios milžiniškos, kad jų užtektų didžiuliams ir giliausiems vandenynams susikurti.

Šių metų vasarį marsaeigis „Curiosity“ pirmą kartą pramušė raudonosios planetos gruntą ir paėmė pirmą istorijoje atitinkamą mėginį. NASA šias manipuliacijas palaikė didžiausiu pasiekimu po aparato nusileidimo ant Marso paviršiaus. Jau kovo mėnesį kai kuriuose iš mėginių buvo aptikti hidruoto kalcio sulfato – faktiškai tai yra gipsas, o tai reiškia kontaktą su vandeniu.

Viena iš savo „rankelių“ – neutroniniu skeneriu DAN (Dynamic Albedo of Neutrons), kuris pagamintas Rusijoje, – marsaeigis „Curiosity“ pakrapštė Marso paviršių ir rado gruntinio vandens pėdsakų 60 centimetrų gylyje. Be to, naujausi palydovo MRO duomenys parodė, kad vanduo Marse egzistavo daugiau nei prieš 3 milijardus metų, kai planetoje buvo palankios sąlygos atsirasti gyvybei.

Juodosios skylės sukimosi greitis

Astronomai su „NuSTAR“ palydovo pagalba pirmą kartą sugebėjo tiksliai išmatuoti supermasyvios juodosios skylės sukimosi greitį. Paaiškėjo, kad jis yra labai artimas šviesos greičiui. Supermasyvios juodosios skylės egzistuoja kiekvienoje iš dabar žinomų galaktikų.

Mokslininkai sugebėjo nustatyti ir supermasyvios juodosios skylės dydį. Jos skersmuo sudaro apie tris milijonus kilometrų. Didelis jos sukimosi greitis, tyrėjų manymu, liudija apie tai, kad ji susikūrė dėl vieno ar kelių didelio masto materijos absorbcijos procesų.

Supermasyvių juodųjų skylių raidos samprata turėtų padėti mokslininkams ištirti galaktikų evoliucijos pobūdį. Mokslininkai mano, kad kai kuriais atvejais energija, kuri gaminama juodosios skylės augimo metu, gali visiškai sustabdyti tolimesnę galaktikos plėtrą.

Trečia artimiausia žvaigždė

6,5 šviesmečių atstumu nuo Žemės aptikta trečia artimiausia žvaigždė. Arčiau Saulės sistemos tik Kentauro Alfos sistema, kuri nutolusi 4,3 šviesmečio, ir Barnardo žvaigždė – maždaug už 6 šviesmečių nuo mūsų.

Atrastoji sistema panaši į porą rudų taškelių, besisukančių vienas aplink kitą. Ji pavadinta „WISE 1049-5319“. Šie taškeliai – žvaigždės, kurių masė yra nepakankama branduoliniams procesams prasidėti. Objektai skleidžia gerokai mažiau šviesos, todėl juos sunku aptikti.

Visata vyresnė

Visata yra vyresnė, nei buvo manoma. Maždaug 100 milijonų metų. Europos kosmoso agentūros komanda išaiškino, kad visatai yra 13,8 milijardo metų, ir ji plečiasi kiek lėčiau. Paaiškėjo, kad joje daugiau įprastos materijos (4,9 proc.), kurią mes galime matyti, ir tamsiosios materijos (68,3 proc.), kurios mes nematome. O štai tamsiosios energijos joje mažiau, nei buvo manyta.

Naujas Neptūno palydovas

Kalifornijos instituto SETI darbuotojas Markas Showalteris 2013 metų liepos 1 dieną, kai NASA teleskopu „Hubble“ padarytose nuotraukose tyrinėjo Neptūno žiedų segmentus, atsitiktinai pažvelgė toli už jų ribų ir pastebėjo anksčiau nežinomą dėmę.

Liepos 15 dieną NASA savo tinklapyje patvirtino, kad aptikta dėmė yra naujai atrastas Neptūno palydovas – jam priskirtas laikinas pavadinimas „S/2004 N 1“.

Tai yra keturioliktas aptiktas Neptūno palydovas ir mažiausias pagal dydį: palydovo skersmuo siekia apie 19 kilometrų. Palydovo orbita yra 105251 kilometrai nuo planetos ir yra tarp kitų Neptūno palydovų, Larisos ir Protėjo, orbitų. Pilnai aplink Neptūną S/2004 N 1 apsisuka per 23 valandas.

Į Marsą – pavojinga!

Praėjusiais metais NASA visus nuliūdino – pilotuojamas skrydis į Raudonąją planetą yra labai rizikingas gyvybei dėl aukšto radiacijos lygio. Žemė nuo kosmoso radiacijos yra apsaugota magnetiniu lauku. Antru panašaus pobūdžio filtru galima laikyti atmosferą. O štai už šių „filtrų“ ribų mokslininkams reikėtų pagalvoti apie apsaugą.

Duomenys apie radiacijos lygį buvo gauti marsaeigio „Curiosity“ skrydžio nuo Žemės iki Marso metu. Specialus radiometras RAD įvertino radiacijos lygį tiek skrydžio metu, tiek ir ant planetos paviršiaus. RAD užfiksavo dvigubai didesnį radiacijos lygį, nei buvo manyta.

Didžiausia spiralinė galaktika

Astronomų pastebėta spiralinė galaktika NGC 6872 yra gerokai didesnė nei manyta anksčiau. Dabar ji laikoma stambiausia iš žinomų spiralinių galaktikų.

Galingiausias uraganas Saturne

Zondas „Cassini“ nufotografavo Saturne uraganą, kuris yra 20 kartų didesnis už bet kurį Žemėje kada nors užfiksuotą uraganą. Saturnas – viena iš penkių Saulės sistemos planetų, matomų plika akimi iš Žemės. Mokslininkai seniai pastebėjo, kad Saturnas yra labai vėjuota planeta – oro srautų greitis siekia 500 metrų per sekundę.

Pagrindinis Saturno uragano skirtumas nuo Žemės uraganų – didžiuliai mastai ir neįtikėtini sukimosi greičiai. Tyrėjų manymu, dabartinis Saturno uraganas prasidėjo dar prieš kelis metus. Jo skersmuo – apie 2000 kilometrų – maždaug pusė Australijos. Tačiau stichijos centre ramu ir tylu.

   

Facebook komentarai