Ankstyvas kalbų mokymas – vaikystės vagis?

3-4 metų amžiaus vaikus anglų kalbos mokančios mokyklos ir darželiai, kur auklėtojos su vaikais bendrauja prancūziškai, net sunkmečiu nesiskundžia vaikų stygiumi. Tokio mokymo šalininkų teigimu, mažesnis vaikas imlesnis, todėl anksti pradėti mokytis kalbų – naudinga. Vis dėlto, nemažai mano priešingai – ankstyvą svetimų kalbų mokymą vadina vaikystės vagimi.

„Mūsų manymu, ikimokyklinukas visų pirma turėtų išmokti savo gimtąją kalbą. Užsienio galima siūlyti tuomet, kai jis pradeda eiti į mokyklą. Be abejo, 3-4 metų amžiaus vaikai labai imlūs, galima juos prifarširuoti įvairiausių žinių, tačiau ar to reikia? Jei ir darželyje, ir mokykloje mokoma, kur to vaiko vaikystė, natūralus pažinimas, gebėjimų pačiame savyje atradimas?“, – svarstė konsultacinio ikimokyklinės Valdorfo pedagogikos centro organizatorė Jūratė Tatolytė.

Pašnekovė pastebėjo, kad suaugusieji labai nori, kad jų vaikai kuo daugiau žinotų, mokėtų, tačiau nepamąsto apie tai, kad ikimokykliniame amžiuje dedami ne tik intelektualinio, bet ir valios, dėmesio, kūrybiškumo, vaizduotės, kuri vėliau ypatingai lavina mąstymą, pamatai.

„Tarsi norima ugdyti vieną – intelektualinio vystymosi – sritį, tačiau vaikas juk turi vystytis harmoningai, gauti visko po truputį“, – atkreipė dėmesį Valdorfo informacinio centro metodininkė.

Tėvų norą kuo anksčiau pradėti mokyti savo vaikus J. Tatolytė siejo su augančia technologijų įtaka, kuri gožia natūralumą. „Gal yra ir mados. Pokalbiuose tėvai kartais pasivaržo, kurių vaikas moka daugiau, geriau, giliau“.

Jei yra pinigų, kodėl ne?

Kalbinta trijų vaikų mama Živilė Vaitiekūnienė nesigaili, kad sūnų nuo trejų vedė į darželį, kuriame auklėtoja su vaikais bendravo tik prancūziškai. „Dabar jam aštuoneri, tačiau jau skaito prancūziškas knygeles, truputį supranta filmų tekstus, o nuo praėjusių metų pradėjo mokytis ir anglų kalbos“, – pasakojo vilnietė.

Paklausta, kaip berniukas skiriasi nuo sesučių, kurios nuo mažų metų nesimokė užsienietiškai, Ž. Vaitiekūnienė pastebi, kad sūnus daug imlesnis kalboms.

„Nežinau, ar tai sutapimas, ar įgimti gabumai, ar išlavinta savybė, tačiau jis gerai įsimena svetimus žodžius. Pavyzdžiui, tik pradėjome lankyti karatė treniruotes, o jis jau japoniškai skaičiuoja, kartoja žodžius, nors vyresnei dukrai, kuri anglų kalbos mokėsi nuo antros klasės, „persilaužti“ pavyko tik penktoje“, – komentavo moteris.

Šeimos pasirinkimą sūnų leisti į Vilniaus Prancūzų mokyklos grupes nulėmė noras, kad jis išmoktų prancūziškai, „nes anglų kalbą ir taip išmoks“.

„Tačiau mums buvo svarbu, kad vaikas tai darys bendraudamas su auklėtojomis, natūralioje aplinkoje, o ne per pamokas. Manau, geriau išmokti natūraliai. Aš nevedžiočiau į pamokėles 3-4 metų vaikų, nes nemanau, kad mažiukams įdomu sėdėti ir mokytis, o žodžių galima pamokyti ir nemokamai, namie žiūrint filmukus“, – sakė vilnietė.

Mama tikisi, kad nemažos investicijos į sūnaus mokymą duos vaisių. Kita vertus, „vis viena, reikia kažkurioje srityje lavinti vaiką ir jeigu yra pinigėlių, kodėl ne?“

Mažiukų grupės – populiariausios

Mažiausiems Vilniuje veikiančios Tarptautinės Amerikos mokyklos mokiniams – 3 metai. „Mažiukų grupės – pačios populiariausios ir gausiausios. Nėra buvę, kad nesurinktume 3-6 metų amžiaus vaikų. Gal kiek sudėtingiau mokyklinukams, nes, pavargę po pamokų, kai kurie nebenori šeštadieniais keltis ir važiuoti mokytis anglų kalbos papildomai“, – sakė įstaigos direktoriaus pavaduotoja Rasa Marija Sabaliauskienė.

Žinoma, ir šios, ir kitų įstaigų pedagogams tenka susidurti su mažyliais, kurie nenori mokytis, jiems tai neįdomu, tačiau, R. Sabalaiuskienės žodžiais, jie nubyra, o kiti, per žaidimą, kitas įvairias veiklas anksti pradėję mokytis užsienio kalbos, „daug lengviau ją įsisavina, o paskui greičiau išmoksta ir kitų kalbų“.

Už šoko terapiją

Vilniaus pedagoginio universiteto Vaikystės studijų katedros vedėjos Onos Monkevičienės teigimu, ankstyvas užsienio kalbų mokymas yra pasaulinė tendencija, kuri, norime to ar nenorime, veikiama globalizacijos, migracijos, informacinės visuomenės plėtros, stiprės.

„Svarbu tik, kad kalbos mokymas būtų prasmingas. Jei vaikas darželyje mokosi, o mokykloje tęstinumo nėra, kalbos mokymosi vertė abejotina. Kitas dalykas – kalbos mokymo būdas, nuo kurio priklauso, ar vaikui nebus padaryta žala. Pavyzdžiui, kad nesimaišytų skirtingos kalbos, vienas pedagogas kalba viena, o kitas kita kalba, todėl vaikas konkrečią kalbą sieją su konkrečiu žmogumi ir nesipainioja“, – pateikė pavyzdį mokslininkė.

Kitose šalyse plačiai taikomas mokymo būdas, kai vaikai mokosi iš kitakalbių vaikų, mišriose grupėse.

„Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į vaikus, kurie ankstyvame amžiuje nenori mokytis kalbų arba patiria sunkumų kalbėdami savąja. Pastariesiems antrosios kalbos mokymas tikrai labai trukdytų“, – atkreipė dėmesį O. Monkevičienė.

Paklausta, kaip vertina sprendimą leisti trimetį vaiką, į, pvz., rusišką darželį, nors abu tėvai lietuviai, Vaikystės studijų specialistė sakė, jog tokia šoko terapija iš principo nėra blogas dalykas, tik „reikia žiūrėti, ar taip elgtis yra prasmės“.

„Jeigu į Lietuvą atvažiuoja, pavyzdžiui, kinų šeima ir leidžia vaiką į lietuvišką grupę, tas šokas padeda vaikui greičiau adaptuotis naujoje kultūrinėje terpėje. Tačiau jei lietuviuką leidžiame į rusišką grupę tik todėl, kad jis išmoktų kitą kalbą, nors nežinia, kiek jam tos kalbos ateityje reikės, kažin ar verta taip su vaikais eksperimentuoti“, – komentavo mokslininkė.

Jei nenori – nereikia

Kada pradėti mokyti vaikus kalbų, O. Monkevičienės nuomone, turėtų lemti tėvų apsisprendimas, ko jie nori savo vaikui ir – labai svarbu – kodėl tai daro: dėl mados ar, pavyzdžiui, kad planuoja išvykti gyventi į kitą šalį, kur vaikams reikės integruotis ir bendrauti svetima kalba.

Mokslininkė nekritikuoja požiūrio, kad vaikas pirmiau gerai išmoktų savo kalbą, pasidžiaugtų vaikyste ir tik mokykloje išmoktų kitos kalbos.

„Manyčiau, neturėtų būti vajaus visus ikimokyklinukus prievarta mokyti užsienio kalbų. Tačiau svarbu, kad vaikas pats to norėtų. Jeigu vaikas nenori ar yra mažiau gabus kalboms, jį tai vargina, jokiu būdu nereikėtų versti. Svarbiausia atsižvelgti ne tik į tėvų norus, bet ir į vaiko interesus, o tuo pačiu teigti filosofiją, kad mokytis niekada ne per vėlu“, – patarė Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja.

   

Facebook komentarai