Anne Sevinga: Kavos puodelio kaina už muziką bare – daug ar mažai?

Ką bendro turi automobilių stovėjimo aikštelė, stomatologo kabinetas, restoranas ir sandėlis? Visose šiose vietose groja speciali muzika. Apie jos vertę ir naudą, piratavimą, visuomenės požiūrį į autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijas kalba Lietuvoje viešėjęs Anne Sevinga.

Anne Sevinga yra vienas iš Olandijos organizacijos SENA įkūrėjų bei vadovų, dirbančių ir Tarptautinėje fonogramų industrijos federacijoje (IFPI).

Interneto amžiuje vis dažniau diskutuojama apie muzikos kainą ir jos vertę. Nemažai vartotojų tikisi muziką būsiant nemokamą, galimą naudoti ir pasiekiamą visais įmanomais būdais. Panašų požiūrį dėl muzikos naudojimo galime aptikti ir versle bei valstybės organizacijose. Taigi ar muzika prarado savo vertę, ar tiesiog pasikeitė tos vertės supratimas?

Muzika tikrai neprarado vertės. Atvirkščiai, ji tik didėja. Vis daugiau verslo įmonių įvertina muzikos naudą ir naudoja ją kaip priemonę geresniems rezultatams pasiekti. Bėda ta, kad kai kurie žmonės muziką supranta kaip nemokamą dalyką. Įsijungi kompiuterį, paspaudi kelis klavišus ir štai tau muzika. Esant daugybei galimybių kūrinius kopijuoti, parsisiųsti ar keistis, neretai pamirštama, kad muzika – tai kompozitoriaus, atlikėjo ir leidėjo nuosavybė.

Normalu, kad nuėjęs pavalgyti į kavinę sumoku ne tik už maistą ir gėrimus, bet ir aptarnavimą, jaukią aplinką, taip pat jaukumą kuriančią muziką. Taigi svarbu šviesti visuomenę, kad muzika nėra nemokamas dalykas, ji kuria vertę ir už jos naudojimą reikia mokėti.

Tačiau gaji nuomonė, kad skaitmeninė muzikos kopija niekam žalos nedaro.

Prieš 15 metų albumas buvo laikomas auksiniu pardavus 50 tūkst. jo kopijų. Dabar auksiniu tampa 10 tūkst. tiražu parduotas albumas. Tačiau dėl kopijavimo, parsisiuntimo, piratavimo gali egzistuoti ir 80 tūkst. kopijų. Galbūt ne visos jos būtų buvę parduotos, bet faktas – muzikos kūrėjai dėl to negauna nemažos dalies jiems priklausančių pajamų.

Pasikartosiu: muzika – tai nuosavybė, už kurios naudojimą (taip pat ir skaitmeninį) privalu atlyginti jos savininkams.

Kaip manote, ar ateityje vartotojai ir verslas labiau norės mokėti už naudojamą muziką?

Manau, taip. Jeigu jie supras, kad kuriant muziką kažkas įdėjo daug darbo, tuomet supras ir tai, kad už jį yra teisinga atlyginti. Tarkime, nusipirkęs ir perskaitęs knygą matau, kad joje aprašomi įdomūs dalykai. Tuomet nusprendžiu parašyti savo knygą ir iš pirktosios į savąją perkeliu kelis skyrius. Kas tokiu atveju būtų? Mane apkaltintų vagyste.

Panašiai yra ir su muzika. Ji mūsų gyvenime pasidarė tokia įprasta, kad jos dažnai nelaikome kažkieno nuosavybe, nors ji vis dėlto yra. Jeigu šito nesuvoksime, manau, mūsų muzikai ir kultūrai ateis juodos dienos.

Tačiau sakoma, kad atsiranda vis daugiau mėgėjų, kurie kuria savo muziką ir ją nemokamai platina internete. Gal tai pakeis mokamus dalykus?

Ar jūs tikrai tuo tikite? Aš ne. Kaip anksčiau, taip ir dabar daugelis klauso pažįstamų populiarių melodijų – nesvarbu, klasikos, džiazo ar pop muzikos. Esu tikras, kad taip bus ir ateityje. Tai, kad interneto vartotojai ieško ne tik nemokamų dalykų, patvirtina nuolat didėjantis skaitmeninės muzikos pardavimas.

O kaip kovoti su muzikos piratavimu?

Kol yra žmonija, visada bus ir vagišių. Kaip ir tų, kurie laisvalaikiu laužiasi į tavo kompiuterį, platina virusus ir pan. Visame pasaulyje egzistuoja mums mažai žinomi tinklai, kuriuose gali gauti oficialiai dar neišleistos muzikos ar filmų. Manau, JAV ir kai kurios kitos šalys, siekdamos įteisinti priverstinį tokių puslapių uždarymą, eina teisinga linkme.

Antra vertus, pasitarnauti gali ir didesnis legalios mokamos produkcijos prieinamumas internete. Olandijoje atlikti tyrimai rodo, kad daugiausia piratauja mažai išsilavinę 16-17 metų jaunuoliai. 25-30 metų vartotojai kur kas dažniau už muziką sumoka.

Lietuvoje ir kitose šalyse kartais abejojama autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijų reikalingumu. Pats esate vienos iš tokių organizacijų Olandijoje įkūrėjas, taip pat bendraujate kitų šalių organizacijomis. Kaip manote, ar jos reikalingos?

Neseniai kalbėjau su žinomu Olandijos atlikėju. Jis nuoširdžiai dėkojo mūsų organizacijai už pervestą autorinį atlyginimą. Kaip pats sakė, padėkojo, nes tų pinigų dėka jis gali koncertuoti skambant ne fonogramai, o pritariant gyviems muzikantams.

Kartais pamirštama, kad organizacijos administruoja autorių, atlikėjų, muzikos leidėjų teises. Daugeliui iš jų pervesti pinigai reiškia labai daug. Tai skirtumas tarp nuostolingos ir pelningos veiklos, darbo turėjimo ir bedarbystės.

Neretai žmonės įsivaizduoja muzikantus ir atlikėjus kaip kokius milijonierius: nauja mašina, didelis namas, vakarėliai, moterys, didžiulės sąskaitos bankuose. Toks įvaizdis klaidingas, juk be kelių žvaigždžių ir muzikos turi pragyventi ir džiazo, klasikos atlikėjai, dirigentai ir daugelis kitų. Muzika – daugelio žmonių darbas, už kurį privalu tinkamai atlyginti. Kolektyvinio administravimo sistema tą ir padeda daryti, todėl ji ir yra reikalinga.

Tačiau kaip pakeisti pasitaikantį neigiamą požiūrį?

Ir Olandijoje yra manančių, kad nėra būtina apmokėti autorinio atlyginimo sąskaitas. Tai nėra populiarus sportas – niekas nenori to daryti. Tačiau kartais tai stebina.

Kai kurie skundžiasi: už viską ir taip daug moku, o čia dar autorinis atlyginimas. Bet jei pažvelgsime atidžiau, tai Olandijoje didelis baras arba restoranas, už jame skambančią muziką per dieną sumoka kavos puodelio kainą. Puodelis kavos už muziką, kuri klientams kuria jaukią atmosferą. Ir čia daug? Beje, Lietuvoje, kiek žinau, šis atlygis gerokai mažesnis.

Siekiant keisti požiūrį reikėtų daugiau šviesti visuomenę, kad būti atlikėju arba verstis įrašų leidyba – tai toli gražu ne naujas mersedesas ir išsipūtusi piniginė. Tai sunkus darbas, už kurį privalu tinkamai atlyginti. O mūsų organizacijų darbas – užtikrinti, kad atlygis būtų skaidriai surinktas ir paskirstytas.

Kaip sekasi tai daryti Olandijoje?

Prieš kurį laiką intensyviai derėjomės su šalies barus, restoranus ir viešbučius atstovaujančia organizacija. Jos nenorėjo mokėti autorinio atlyginimo, tad nusprendė, kad naudos muziką, kuriai netaikomos autorių teisės – tai elektroninė kompiuteriu kurta muzika. Tačiau greitai tokios idėjos atsisakyta – klientai pageidavo jiems mėgiamos muzikos, kurią atlieka pažįstamas atlikėjas, grupė ar orkestras. Vėliau kalbėtis su minėta organizacija buvo kur kas paprasčiau.

O štai vienas iš Olandijos didžiųjų prekybos tinklų nutarė 10-15 parduotuvių negroti jokios muzikos. Tačiau toks eksperimentas tetruko vieną mėnesį – pirkėjai išgirdo, kad muzikos nėra ir jiems tai nepatiko. Na, įsivaizduokite kalėdinę prekybą be atitinkamos muzikos.

Dar vienas pavyzdys. Šalia Amsterdamo filharmonijos yra stovėjimo aikštelė. Jos savininkai atliko tyrimą ir nustatė, kad žmonėms yra saugiau ir maloniau, kai aikštelėje groja muzika. Taigi toje aikštelėje skamba ta muzika, kuri grojama filharmonijoje. Norimos muzikos galiu pasiklausyti ir pas savo stomatologą. Jo kabinete ant lubų kabo televizorius, taigi kai man taiso dantis galiu žiūrėti kokius tik noriu koncertus.

O štai vienos didžiausių logistikos kompanijų TNT sandėlyje naktinėje pamainoje visu etatu dirba diskžokėjus. Nustatyta, kad specialiai parinkta muzika kelia darbuotojų nuotaiką ir didina darbingumą.

Bendraudami su vartotojais nuolat pasitelkiame tokius pavyzdžius, taip pat mokslinius tyrimus. Tai įtikinti, kad muzika kuria pridėtinę vertę, ji nėra sąnaudos, o priemonė pasiekti geresnių rezultatų. Kai šitai suprantama, kalbėtis apie atlygį jos kūrėjams daug paprasčiau.

   

Facebook komentarai