Antidepresantai. Piliulės suteikiama viltis

Antidepresantai jau ilgą laiką yra didelių nesutarimų šaltinis. 7-ame dešimtmetyje buvo plačiai naudojamas amfetaminas kaip „priešnuodis“ nervinei depresijai, kol buvo pastebėta, kad šios „žvalumo piliulės“ sukelia daugiau žalos nei naudos. Panašūs rūpesčiai šiandien kyla dėl dažnai gydytojų paskiriamų antidepresantų – prozako ir paksilo. Dvi naujos studijos sukėlė tikrus ginčus: viena perspėja, kad antidepresantai daugumai žmonių beveik nepadeda, o kitoje teigiama, kad jie yra puikus ir pigus būdas gyvybei išgelbėti.

Dauguma šiandien paskiriamų piliulių nuo depresijos yra selektyvūs serotonino atgalinio sugrąžinimo inhibitoriai (SSASI) – narkotikų rūšis – padidinantys serotonino kiekį smegenyse. Serotoninas – tai smegenų cheminis preparatas, kuris atlieka pagrindinį vaidmenį reguliuojant nuotaikų kaitą. Tokiu būdu keliant jo lygį pagerinama asmens nuotaika. Ankstyvesni medikamentai buvo mažiau efektyvūs negu šiuolaikinės piliulės, kurios sukelia mažiau šalutinių poveikių ir yra mažiau nuodingos perdozavus. SSASI sunaudojimas visame pasaulyje pakilo nuo mažiau nei 3 milijardų dozių 1995 metais iki daugiau kaip 10 milijardų 2004-aisiais.

Taigi ar piliulių gėrimas duoda ką nors gero? Neseniai įrodyta, kad jos gali paskatinti jaunus žmones elgtis pražūtingai, raginant Amerikos maisto ir vaistų administraciją (America’s Food and Drug Administration, FDA) reikalauti perspėti apie jų šalutinį poveikį. Paprastai SSASI būdavo naudojami kaip būdas palengvinti suaugusių depresiją, jų nenužudant. Derek Summerfield žurnale Journal of the Royal Society of Medicine įrodinėjo, kad nors depresijos epidemijos nėra, tačiau „antidepresantų paskyrimo epidemijai gresia rimta problema“.

Praėjusią savaitę viešai publikuojamame moksliniame žurnale Public Library of Science (PLoS) Medicine išspausdintas tyrimas kelia abejones dėl šių vaistų tokio lengvo skyrimo. Irving Kirch ir jo kolegos iš Hull universiteto išsamiai aprašė klinikinius tyrimus dėl kelių naujų antidepresantų rūšių, įtraukdami ir tuos, kurie dar niekada nebuvo paviešinti (bet apie kuriuos, vadovaujantis įstatymais, turėtų būti pranešta FDA). Jie išsiaiškino, kad didžiajai daugumai prislėgtų žmonių SSASI nepadėjo daugiau negu placebas. Deja, placebo sukelta bendra nauda paprastai nesiekdavo tokio masto, kad nusipelnytų Britanijos Nacionalinio sveikatos ir klinikinės kokybės instituto (Britain’s National Institute for Health and Clinical Excellence, NICE) dėmesio.

Šiuo tyrimu atskleidžiami du SSASI šalininkus sutrikdantys dalykai: publikacijos šališkumas ir placebo galia. Daktaras Kirsch mano, kad publikuojami duomenys „perdėtai giria vaistų naudą“. Žmonėms, kuriuos kankina stiprios formos depresija, vaistai, įveikė NICE slenkstį, tikrai padėjo, tačiau net ir šis faktas dar nieko neįrodo. Kirsch aiškina, kad taip įvyko ne dėl to, kad SSASI labiau padeda depresuotiems žmonėms, bet greičiausiai todėl, kad placebo poveikis tokių žmonių sąmonėje visiškai „sumažėjo“ ir tokiu būdu vaistų efektyvumas buvo iškeltas į pirmą vietą.

Teiginį, kad SSASI dažniausiai yra bereikalingas pinigų švaistymas, dažniausiai kritikuoja dviejų rūšių žmonės. Pirmieji – tie, kurie teigia, kad pats tyrimas yra šlamštas. David Nutt iš Bristolio universiteto sako, kad nesėkmingi vaistų badymai dažniausiai nėra publikuojami, nes arba jų planas yra prastas, arba jų rezultatai neįdomūs. Jis kritikuoja PLoS žurnalą, teigdamas, kad tai „mišinys kokybiškų ir nevykusių bandymų, sukeliančių neteisingą kritiką šių vaistų atžvilgiu“, kurie, anot jo, tikrai padeda depresija sergantiems žmonėms, net jeigu jų efektyvumas yra žemiau NICE „sutartinio“ slenksčio. Daktaras Nutt įsitikinęs, kad klaidinga šiuos vaistus lyginti su placebu; svarbu yra tai, jog jie iš tiesų veikia, palyginus su kai kuriomis kitomis alternatyvomis, tokiomis kaip „pokalbio terapija“, kurios efektyvumas, jo manymu, moksliškai pagrįstas dar mažiau.

Gerų žinių mikstūros

Yra pagrindo manyti, kad nepaskelbti tyrimai tikrai atskleidžia kai kurių svarbių ir visai nepagražintų detalių apie antidepresantus. Šį sausį žurnale New England Journal of Medicine pasirodęs gerai sumodeliuotas ir į didesnę grupę antidepresantų nukreiptas tyrimas leido daryti išvadą, kad „publikacijų apie teigiamus rezultatus šališkumas“ iš tikrųjų egzistuoja: 94% publikuotų tyrimų buvo teigiami, tačiau tokių rezultatų pasiekti pavyko tik maždaug pusei atliktų, tačiau viešai neskelbtų tyrimų.

Tą patį patvirtina ir PLoS žurnalas. Deja, yra ir kita kritikos rūšis, metantį iššūkį šioms išvadoms. Naujausias Amerikos Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro (America’s National Bureau of Economic Research, NBER) publikuotas tyrimas analizavo daugiau kaip kelių dešimtmečių duomenis iš 26 šalių, kad nustatytų, kokį poveikį SSASI turėjo savižudybėms. Jo autoriai teigia, kad antidepresantai iš tikrųjų „pinigine išraiška yra labai efektyvi priemonė gyvybių gelbėjimui“.

Šalyse, kurios pasižymi tiek aukštais, tiek žemais antidepresantų sunaudojimo mastais, kol nebuvo išrasti SSASI, vyravo panašios savižudybių tendencijos. Jens Ludwig iš Čikagos universiteto teigia, kad šiuos naujus vaistus „įsileidusios“ šalys patyrė atitinkamą savižudybių skaičiaus sumažėjimą. Išanalizavusi daugelį kintamųjų, NBER komanda padarė džiugią išvadą, kad vienos piliulės asmeniui per metus pardavimų padidėjimas (maždaug 12% 2000-aisais) sumažino savižudybių skaičių apytiksliai 5%.

Tai SSASI vartojimas vengtinas ar sveikintinas? Nesutarimų šiuo klausimu bus visada, tačiau Erick Turneriš Portlendo VA medicinos centro Oregone siūlo trečią alternatyvą. Kaip vienas iš New England Journal of Medicine Paper autorių, jis sako, kad tyrimais patvirtinta, jog didžioji dalis antidepresantų neveikia taip efektyviai, kai teigiama publikuojamuose pranešimuose. Vadinasi, daugelis žmonių, ypatingai vaikai, juos naudodami turi būti atsargesni. Tačiau tai nereiškia, kad šie vaistai yra išvis neefektyvūs. Jis spėja, kad tuo atveju, jeigu kitos terapijos nepasitvirtins, „galbūt viskas, ko reikės, kad antidepresantai būtų pripažinti, yra tas menkas ar pusėtinas rezultatas, įtakojantis bendro savižudybių skaičiaus sumažėjimą“. Toks teiginys galėtų būti labai teisingas, ypač kalbant apie žmones, kurie yra visai netoli mirties slenksčio.

Parengta pagal The Economist

   

Facebook komentarai