CŽV sulaikymo ir tardymo programos ataskaita: karo nusikaltimai bei kitokios autoritarizmo apraiškos

Apie 6,2 milijono puslapių dokumentų, nuotraukų ir kitokių CŽV duomenų – tiek informacijos išanalizavęs specialus JAV Senato komitetas 2014-ųjų gruodį paskelbė savo darbo ataskaitą. Komitetas buvo sukurtas tam, kad įvertintų vadinamųjų CŽV sugriežtintų tardymo metodų programą ir kaip ji veikė 2002–2007 metais. Dėl to, ką apie CŽV darbą ir JAV užsienio politiką atskleidė ši ataskaita, užvirė diskusijos tiek pačiose JAV, tiek už jų ribų. Todėl yra įdomu apžvelgti šią ataskaitą bei jos keliamus klausimus kaip vieną skandalingiausių 2014-aisiais publikuotų dokumentų.

CŽV ataskaita ir karo nusikaltimai

Ataskaita atskleidė du itin svarbius CŽV sulaikymo ir tardymo programos aspektus. Pirma, tardymo metodai buvo žiauresni, nei manyta anksčiau. Čia nurodoma priverstinis maitinimas per išeinamąją angą, mušimas, imituojamas skandinimas, laikymas ankštose (iki karsto dydžio) patalpose, ilgalaikis trukdymas miegoti, prirakinimas prie sienos, kankinimas itin žema temperatūra, nuo ko vienas sulaikytasis mirė, bei kiti kankinimų metodai. Suimtiesiems taip pat buvo grasinama smurtu, prievarta ir mirtimi jų šeimų nariams.

Antras ataskaitoje konstatuojamas itin svarbus aspektas yra apklausos ir tardymo būdų įvertinimas kaip neefektyvios priemonės informacijai išgauti. Tardomieji, norėdami sumažinti savo fizines ar psichologines kančias, dažnai suteikdavo neteisingą informaciją, o taip išgauta tiksli informacija ne kartą pasirodė jau buvusi CŽV surinkta kitais būdais. Kaip paaiškėjo vėliau, žiaurūs tardymo būdai neprisidėjo prie Osamos bin Ladeno sugavimo, nors tai įrodinėja griežtosios sulaikymo ir tardymo programos kūrėjai.

Šiuos kūrėjus – buvusią George‘o W. Busho administraciją – Europos konstitucinių ir žmogaus teisių centras, įsikūręs Berlyne, jau padavė į teismą dėl tarptautinės teisės pažeidimų (čia svarbu priminti, kad tarptautinės teisės konvencijos apibrėžia ir draudžia tiek civilių, tiek karo belaisvių kankinimą). Šioje byloje akcentuojama Vokietijos piliečio Khalido el Masri istorija: CŽV suimtas per atostogas Makedonijoje, Khalidas, supainiotas su tuo metu CŽV ieškotu bendrapavardžiu, slaptame JAV kalėjime Afganistane buvo griežtai tardomas ir net kankinamas keturis mėnesius. Minėtasis centras padavė už šiuos kankinimus atsakingus pareigūnus į teismą Vokietijoje, mat JAV teisinėje sistemoje jau ne vienus metus egzistuoja teisinės skylės, kuriomis gali pasinaudoti kaltinamieji pernelyg žiauriais tardymo būdais ir kurias išsamiai nupasakojo istorikas Alfredas McCoy, knygos „Kankinimų klausimai: CŽV tardymo būdai nuo šaltojo karo iki kovos su terorizmu laikų“ autorius, interviu nepriklausomos žiniasklaidos radijo ir televizijos „Demokratija dabar“ („Democracy now!“) laidai.

Kitų šalių „patirtis“

Pasak jau 2013-ųjų pradžioje žmogaus teisių organizacijos „Atviros visuomenės teisinė iniciatyva“ (Open society justice initiative) paskelbtos tyrimo ataskaitos, sulaikytų įtariamųjų „ypatingųjų perdavimų“ bei slaptų kalėjimų tinklą CŽV turėjo net 54-iose šalyse. Suimtuosius CŽV laikė kalėjimuose Gvantanamo įlankoje Kuboje, Afganistane, Maroke, Tailande, Rumunijoje, Lenkijoje ir – apie tai spaudoje girdėta jau anksčiau – Lietuvoje. Lietuvos vaidmuo CŽV kankinimo programoje šioje ataskaitoje aptariamas taip: čia buvo slaptas CŽV kalėjimas, Lietuva leido CŽV naudotis savo oro erdve bei oro uostais slaptiems CŽV įkalinimams ir ypatingiesiems perdavimams atlikti. Pačios CŽV ataskaitoje Lietuva įvardinta kaip viena slaptųjų kalėjimų vietų.

Savo suimtųjų tardymo metodais – JAV ir kitoje žiniasklaidoje jie dažnai vadinami kankinimais – JAV prisijungia prie, deja, nemažos kompanijos šalių. Kankinimais garsėja Rusijos remiamas Ramzano Kadyrovo režimas Čečėnijoje, Islamo Karimovo valdomas Uzbekistanas, dabartinė Egipto vyriausybė, Pakistanas, Nigerija bei dešimtys kitų šalių. Anot „Amnesty international“ ataskaitos, kankinimo ar netinkamo elgesio su suimtaisiais atvejų užregistruota net 141-oje šalyje. Žinoma, kankinimai kaip bendras šių šalių vardiklis nenusako, ar juos sistemiškai vykdo pati vyriausybė, ar pavieniai pareigūnai, kaip dažnai tai vyksta ir ko norima kankinimais pasiekti. Tad lyginti JAV su tokiomis šalimis kaip Šiaurės Korėja ar buvusiu Čado režimu nėra tikslu, bet vis dėlto šį griežtų tardymo būdų ar net kankinimų kontekstą paminėti itin svarbu toliau analizuojant JAV tardymo metodiką.

Svarbūs demokratijos klausimai

Sistemiškai taikomi griežti tardymo būdai ar net kankinimai, kaip kad rodo minėtų šalių pavyzdžiai, siejami visų pirma su autoritariniais režimais. Na, o tikriausiai vienas svarbiausių jų bruožų yra nebaudžiamumas, kurį galima laikyti politinės ir teisinės atskaitomybės priešingybe. JAV atveju, bent jau iki šiol, nei sulaikymo ir tardymo programos kūrėjai, nei jos tiesioginiai vykdytojai nėra patraukti teisinėn atsakomybėn. Vienintelis JAV pilietis, kuriam buvo pareikšti kaltinimai, yra buvęs CŽV agentas Johnas Kiriakou, prabilęs apie šios programos egzistavimą dar 2007-aisiais. Taigi, situacija dabar yra tokia: aukšto rango renkami – tad, anot demokratijos principų, už savo veiksmus atskaitingi rinkėjams – JAV pareigūnai (o CŽV agentai nėra renkami šalies piliečių) gali įsakyti suimti kitos šalies pilietį, jį ar ją sugauti užsienio valstybėje, nepareiškus kaltinimų laikyti ir kankinti (net iki mirties) slaptame kalėjime neribotą laiką, ir už tai nesulaukti jokių kaltinimų – tokio lygmens nebaudžiamumą įsivaizduojame kalbėdami apie autoritarinius režimus, o ne šalis, save vadinančias liberaliomis demokratijomis.

Žinoma, nors ataskaita ir parodė CŽV naudojamus griežtus tardymo metodus ar net kankinimus esant ne tik itin žiaurius, bet ir neveiksmingus, tiek vienas tardymo programos kūrėjų, buvęs JAV viceprezidentas Dickas Cheney, tiek kiti jos užtarėjai ir toliau tvirtina, kad ji prisidėjo prie šalies nacionalinio saugumo. Toks programos kūrėjų tvirtinimas yra suprantamas, mat teigti kitaip reikštų pripažinimą, kad kelti savo šalies piliečių saugumą aukščiau kitų šalių piliečių žmogaus teisių, paminant tiek tardomųjų, tiek tardančiųjų žmogiškumą, nėra jokio – ką jau kalbėti apie moralinį – pagrindo. Čia taip pat reikia paminėti, jog pasisakymas prieš šitokią tardymo programą visiškai nereiškia skatinimo visiškai nesirūpinti savo nacionaliniu saugumu, kaip kad dažnai – kartu su nepatriotiškumu – yra kaltinami programos oponentai. Pasisakymas prieš tokią neskaidrią programą veikiau reiškia skatinimą tuo saugumu rūpintis legaliai: pavyzdžiui, nelaikyti suimtųjų jiems nepateikus kaltinimų, nekalinti tardomųjų neribotą laiką, apie šį sulaikymą nežinant jų artimiesiems. Žinant tai, ką apie tardymo metodų žiaurumą bei neefektyvumą atskleidė ataskaita, šitoks nebaudžiamumu pasižymintis elgesys su tardomaisiais primena paprasčiausią kerštą, o ne teisingumu grįstą teisinį procesą, kuriuo demokratijos ir skiriasi nuo autoritarinių režimų.

Kaltinimus kankinimais buvusios ir dabartinė JAV vyriausybė bandė panaikinti kalbiniu lygmeniu, pristatydamos naują konceptą – minėtuosius sugriežtinto tardymo metodus, kurie, anot tarptautinės teisės konvencijų, nuo kankinimų vis dėlto iš esmės nesiskiria. Nesvarbu, ar sulaikymo ir tardymo programos kūrėjai ir vykdytojai sulauks bausmių, ar ne, griežtų tardymo būdų ir kankinimų JAV, ir ne tik JAV, negali panaikinti istoriniu lygmeniu. Pavyzdžiui, užmiršti, kad dar praėjusio amžiaus septintame ir devintame dešimtmečiuose Lotynų Amerikos grupuotės buvo CŽV apmokomos kankinimo technikų iš specialių jiems sukurtų kankinimo instrukcijų, kurios buvo naudotos Centrinės Amerikos kairiųjų žudymams.

„Galingiesiems nusikaltimai yra tai, ką daro kita pusė“, – tai Noamo Chomsky citata, puikiai tinkanti kalbant apie galingų valstybių užsienio politiką. Taikytų griežtų tardymo būdų ir kankinimų istorijos JAV užsienio politikoje pakeisti jau neįmanoma; ar bus nutraukta nebaudžiamumo istorija – parodys laikas.

   

Facebook komentarai