Italijoje tęsiasi „fizikos revoliucija“: pademonstruotas 1 MW galios šaltosios termobranduolinės sintezės reaktorius (Video)

Bolonijoje (Italija) vystosi žavinga fizikos drama, kurios centre sukasi inžinierius, vardu Andrea Rossi ir fizikas Sergio Focardi, tvirtinantys, kad sukūrė visiškai naują pigios ir švarios energijos šaltinį.

Priminsime, jog pirmą kartą apie šį keistą reaktorių rašėme dar šių metų vasario mėnesį. Jau ir tuomet inovatoriai aiškino, kad energija gaunama sumaišius nikelį ir vandenilį nedaug kainuojančiame, ant stalo telpančiame reaktoriuje. Tuomet nemaža mūsų skaitytojų dalis tikėjosi, jog tai ne daugiau kaip eilinės sensacijos vaikymasis ir greitai viešojoje erdvėje neliks jokių žinių nei apie pačiu idėjos autorius, nei apie jų atradimą. Tačiau nieko panašaus neįvyko - išradėjai ir toliau aktyviai demonstravo savo gaminį, o dabar tvirtina, kad reaktorius jau nedideliais kiekiais gaminamas komerciškai ir yra parduodamas klientams – pirmasis reaktorius šią savaitę pristatytas neįvardintam pirkėjui iš JAV.

Reikia priminti, kad dauguma atomo fizikos specialistų yra įsitikinę, kad vandenilio ir nikelio jungimas neįmanomas kol nepasiekiama milžiniškai aukšta temperatūra, todėl A. Rossi įrenginys negali veikti taip, kaip tvirtina jo kūrėjas ir liaudžiai tikriausiai siūloma kokia nors sudėtinga apgavystė. Nepatvirtinti pranešimai apie sėkmingą šaltąją termobranduolinę sintezę sklando internete, apie juos savo nuomonę išreiškia ir šalininkai, ir oponentai. Panašu, kad žiniasklaidai pareiškimai apie neribotą pigios, švarios energijos šaltinį yra pernelyg nepatikimi, todėl paprastai apie visa tai nutylima, rašo oilprice.com.

„Apgavystės teorijos“ trūkumas yra tai, kad pastaruosius 10 mėnesių reaktoriaus kūrėjai demonstravo savo įrenginį prieš išsilavinusių fizikų bei rinktinių žurnalistikų auditorijas, siekdami parodyti, kad jų „energijos katalizatorius“ iš tiesų veiksmingas. Kai reaktorius yra pašildomas, iš jo išsiskiria tiek daug energijos garų pavidalu, kad vienintelis logiškas paaiškinimas, neskaitant apgavystės, yra toks, kad iš tiesų vyksta šaltoji termobranduolinė sintezė. Skelbiamas išsiskiriančios šilumos kiekis, kurį patvirtina ir nepriklausomi stebėtojai, yra tiesiog per didelis, kad tai būtų bet kokios žinomos cheminės reakcijos rezultatas.

Požiūrį, kad tai yra apgavystė, stiprina faktas, kad iki šiol tik išradėjai ir jų artimiausi kolegos žino, kas vyksta reaktorių viduje. Reaktoriaus darbą stebėję fizikai gali tik patvirtinti, kad aparatas skleidžia šilumą ir kad nėra jokių akivaizdžių požymių, jog vyksta kažkas paslėpto, tačiau tai nėra tas pats, kaip nepriklausomų laboratorijų išsamus technologijų ištyrimas ir patvirtinimas, jog tai yra realu ir pagrįsta.

Jeigu jus domina papildoma informacija apie reaktorių, ji išdėstyta „Wikipedijoje“.

Ginčai ir diskusijos dėl šaltosios branduolinės sintezės vyksta jau 20 metų, per kuriuos mokslo įstaigos ir įvairūs specialistai paskelbė, jog tai yra neįmanoma, nors šaltosios sintezės tyrimus tęsia nedidelės grupelės iš neaiškių šaltinių finansuojamų mokslininkų. Tuo tarpu didžiojo mokslo pasaulis nepaliaujamai meta milijardus dolerių į termobranduolinės sintezės projektus, kuriuose numatytas plazmos laikymas magnetiniame lauke bei lazeriai. Kartkartėmis šaltosios termobranduolinės sintezės šalininkai paskelbia stebėję nenormaliai didelius šilumos kiekius, išskiriamus pabandžius sujungti nikelį su vandeniliu, tačiau niekas negali paaiškinti vykstančio proceso mechanizmo, todėl visuomenės dėmesys tokiems pranešimams yra menkas. S. Focardi yra vienas iš mokslininkų, vykdančių eksperimentus ir apie juos skelbiančių pastaruosius 20 metų.

Manoma, kad apie 2008 metus A. Rossi, kuris, panašu, yra labiau verslininkas nei mokslininkas, susisiekė su S. Focardi ir pateikė idėją, kaip nikelio ir vandenilio sujungimas galėtų būti paspartinamas tiek, kad būtų galima pagaminti ekonomiškai naudingą, energiją gaminantį reaktorių. Po trejų metų pradėti tokio reaktoriaus demonstravimai.

Nors skeptikai tikėjosi greito galimų A. Rossi apgavysčių demaskavimo, tačiau kol kas nieko panašaus nevyksta, o patys idėjos autoriai toliau intensyviai pristatinėja keistąjį reaktorių. Šių metų spalio mėnesį buvo pademonstruotas jau 1 megavato galios įrenginys.

Demonstracijos akimirkos:

A. Rossi komentarai po demonstracijos:

Po demonstracijos nepriklausomi konsultantai, dirbantys kažkuriai JAV įmonei ar organizacijai, paskelbė, kad bandymo rezultatai juos tenkina ir veikiantis prototipas buvo nedelsiant parduotas „klientui“ iš JAV, kurio tapatybė neatskleidžiama. Skeptikų teigimu, šis „bandymas“ nieko neįrodė, o bandytojų ir kliento tapatybės nėra žinomos, todėl visai gali būti, kad tai yra numanomai vykstančios apgavystės dalis.

A. Rossi tvirtina, kad netrukus klientams bus atgabenta daugiau reaktorių. Iš tiesų nedaug liko laukti kol sužinosime, ar iš tiesų pasiektas lūžis energetikoje. A. Rossi tvirtina, kad pasirašys tyrimo sutartis su Bolonijos (Italija) ir Upsalos (Švedija) universitetais, kurie išsiaiškins dėl kokiu fizikinių virsmų išskiriama tiek daug energijos.

Visi, kuriems teko matyti senus filmus apie vandenilinių bombų bandymus, gali pasakyti, kad jungiantis atomams gali būti išskiriami milžiniški energijos kiekiai. O jeigu paaiškėtų, kad italų išradimas yra realiai veikiantis, būtų įdomu išsiaiškinti kaip veikia toks, atrodytų, paprastas įrenginys – dėžė, šiek tiek nikelio miltelių, kažkoks katalizatorius (kai kurių manymu, tai yra elektromagnetinė energija), šiek tiek vandenilio ir kaitinimo elementas. Reikėtų pažymėti, kad, kad ir kas bevyktų viduje, kol kas niekas nepaskelbė apie jokius mirtinos radiacijos, kurią skleistų įrenginys, požymius. Ką apie įrangą pasakoja pats A. Rossi, galite pažiūrėti šiame vaizdo siužete:

Jeigu šis reaktorius yra tikras, o to mes dar kurį laiką nežinosime, teks perrašyti dalį mūsų žinių apie atominę fiziką, nes panašu, kad gamta dar atskleidė ne visas savo paslaptis. Pigi, švari energija teoriškai galėtų apsaugoti mus nuo globalinio atšilimo, nes jeigu šie įrenginiai sparčiai išplistų, perėjimas nuo iškastinės energijos galėtų įvykti pačiu laiku, kad būtų išsaugota planeta. Pigi energija padėtų nebrangiai gėlinti vandenį, atpigtų transportas, maistas ir daugelis kitų dalykų.

Savaime suprantama, didžiosios energetikos pramonės – anglies, naftos, atominės, žaliosios ir pan. – bei ekonominiai santykiai tarp valstybių pasikeistų sparčiai pereinant nuo vis labiau brangstančio iškastinio kuro. Kas po tokio perėjimo nutiktų naftai – sunku pasakyti. Visiškas perėjimas prie šaltosios termobranduolinės sintezės tikriausiai truktų kelis dešimtmečius. Pagrindinis tokių permainų motyvas būtų didelė dabartinio kuro kaina, tačiau pakeisti energijos šaltinius 7 ar 8 milijardams žmonių – nemenkas darbelis. Taigi, tikriausiai galima manyti, kad didėjančios naftos kainos dar kurį laiką bus svarbiu mūsų gyvenimo veiksniu, nepriklausomai nuo to, kaip bus vystomi kiti energijos šaltiniai.

   

Facebook komentarai