Italų matematikas skaičiavimais eliminavo tamsiosios medžiagos egzistavimo galimybę

Žinoma, tokią žinią daugelis vertintų mažų mažiausiai atsargiai, ką rekomenduoja ir naujieną paskelbęs portalas „universetoday.com“ – „pirmyn, užsidėkite skepticizmo akinius ir sureguliuokite juos maksimaliam didinimui!“ Kaip ten bebūtų, italų matematikas A. Carati atliko virtinę kūrybinių skaičiavimų ir gavo atsakymą, jog tamsioji medžiaga yra nereikalinga – galaktikas veikia kita jėga. Pareiškimas gal ir įžūlus – ko gero, toks fizikų bendruomenėje galėtų sukelti ir sukels tikrą nepasitenkinimo furorą.

Trumpai apie tamsiąją medžiagą ir problemos esmę. Pagrindinis požymis, kurį pastebėjus buvo griebtasi hipotezės apie tokios medžiagos egzistavimą – galaktikų sukimosi ypatumai. Galaktikos disko pakraščiuose skriejančios žvaigždės aplink galaktikos branduolį švilpia taip greitai, jog, pagal skaičiavimus, jos turėtų išlėkti į tarpgalaktinę erdvę. Tačiau taip nenutinka. Išorinės žvaigždės aplink galaktikos centrą apskrieja per tiek pat laiko, per kiek apskrieja ir vidinės žvaigždės, bet iš galaktikos „gniaužtų“ jos niekur nepasprunka.

Vadinasi, galbūt egzistuoja kažkokia „nematoma“ galaktikos masė, kuri generuoja didžiuliu greičiu skriejančias žvaigždes sulaikančią gravitacijos jėgą. Remiantis ankstesniais skaičiavimais, mūsiškio Paukščių Tako galaktikos centre esantys regimieji objektai sudaro tik maždaug 10-20 proc. galaktikos masės, kuri nulemtų pastovias galaktikos ribas, neperžengiamas išorinėms žvaigždėms. Tačiau tiek yra akivaizdžiai per mažai, jog išorinės žvaigždės liktų savo orbitose. Samprotaudami deduktyviai, fizikai apibendrino, jog galbūt egzistuoja trūkstamoji galaktikos masė, kuri yra nematoma. Ją mokslininkai pavadino tamsiąja medžiaga.

Kaip rašo „PopSci.com“, už šių prielaidų suformulavimą buvo skiriamos Nobelio premijos, o moksliniams eksperimentams mesti tiesiog beprotiški pinigai. Ir staiga – kažkoks išsišokėlis A. Carati su viską drumsčiančiais savo skaičiavimais.

Tiesa, verta atkreipti dėmesį, jog jo skaičiavimai teorinį modelį atitinka beveik idealiai. O pats A. Carati tvirtina, jog – kažkas neįtikėtino – išorinių žvaigždžių orbitines trajektorijas galima paaiškinti... tolimųjų galaktikų įtaka.

Iš pirmo žvilgsnio, toks pareiškimas skamba kaip absoliuti nesąmonė. Intuicija sufleruoja, jog už galaktikos ribų esantis bet koks gravitacijos šaltinis savo trauka turėtų prisidėti prie galaktikos ardymo, užuot ją sutvirtinęs.

Tačiau italų mokslininko skaičiavimai nepriekaištingai sutampa su tuo, ką galima pastebėti galaktikos sukimesi (bent jau taip tvirtina kai kurie tokius dalykus neblogai išmanantys asmenys). Tas matematinis skaičiavimų atitikimas teoriniam modeliui, atvirai kalbant, yra tiesiog ypatingas. Be to, A. Carati skaičiavimai byloja, jog tai yra įmanoma mažiausiai keturių žmonijai žinomų galaktikų atveju.

Rašinį apie italo skaičiavimus publikavęs „Universe Today“ autorius Stivas Nerličas (Steve Nerlich) apibendrindamas pateikė keturias galimas išvadas:

  1. – arba galaktikų visatoje yra tiek daug, jog neturėtų būti sunku surasti keturias, kurios atitiktų italo skaičiavimus;
  2. – arba skaičiavimai buvo atlikti taip, jog prieštarautų stebėjimų duomenims;
  3. – arba skaičiavimai yra neteisingi;
  4. – arba, atsižvelgiant į tai, jog autoriaus atlikta duomenų interpretacija yra diskusijų objektas, skaičiavimai vis tik yra teisingi.

Žinoma, į italo skaičiavimų suponuojamas išvadas žvelgti be skepsio gali pasirodyti ne taip jau ir paprasta. Galimybė, jog visa tai, ką žinome iš fizikos, gali būti nubraukta kažkokiais pernelyg įmantriais ir patirčiai prieštaraujančiais skaičiavimais, neatrodo labai tikėtina. Bet kuriuo atveju, italo ėjimas yra įdomus, o kai kurios didžiosios mokslo tiesos (kad ir heliocentrinė planetų sistemos samprata – juk kadaise buvo įsišaknijęs įsitikinimas, jog Saulė sukasi aplink Žemę, o ne atvirkščiai) buvo padaryti minant panašius, rodos, nelogiškus takus.

Galbūt šiuo atveju galima prisiminti posakį – „Jei kažkas yra pernelyg gerai, jog tai būtų tiesa, dažniausiai tai nėra tiesa.“ O italo prielaidų vertinimus, ko gero, turėtume išgirsti netolimoje ateityje.

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com

   

Facebook komentarai