JAV ir Rusijos santykių manevras: Ukraina ir Baltijos šalys gali būti paaukotos

Tokie žmonės kaip Z. Brzezinskis ir H. Kissingeris savo kalbose ir knygose transliuoja amerikietiško elito (ar bent tam tikros įtakingos jo dalies) pažiūras į įvairius JAV užsienio politikos aspektus. Todėl visuomet verta detaliau paanalizuoti šių ekspertų viešai išsakomas nuomones.

Šį kartą – H. Kissingerio, kuris aplankė JAV Užsienio reikalų tarybą ir atsakė į klausimus apie šaltąjį karą bei šiandienines tarptautinės politikos aktualijas (pokalbio tekstas; video).

Tie susitikimo dalyviai, kuriuos domino šiuolaikinė problematika, jo paklausė trijų dalykų: ar V. Putinas savo elgesiu panašus į Staliną, ką H. Kissingeris mano apie sankcijas Rusijos atžvilgiu ir ar iš tiesų baigėsi šaltasis karas?

JAV užsienio politikos patriarcho nuomone, Rusijos prezidentas elgiasi ne kaip Stalinas, o kaip koks nors caras, pavyzdžiui, kaip Petras I (kuris norėjo draugauti su Vakarais, bet, kai reikia, kariavo su jais dėl teritorijų). Sankcijų Maskvai H. Kissingeris nepalaiko: kalbėdamas Užsienio reikalų taryboje jis nepasiūlė susitaikyti su Krymo aneksija – tiesiog pareiškė, kad, reaguodamas į tai, darytų kitaip. Tačiau vėliau interviu vokiečių savaitraščiui „Spiegel“ H. Kissingeris pažymėjo: „Krymas – tai ypatingas atvejis, ir jei Vakarai nori būti sąžiningi, jie turi pripažinti, kad padarė daug klaidų. Krymo prisijungimas nebuvo Rusijos žingsnis į pasaulinį viešpatavimą ir jo negalima sulyginti su Hitlerio įsiveržimu į Čekoslovakiją“.

Šiuo atveju galima prisiminti epizodą iš filmo „Nužudyti Bilą“, kurio finalinėje scenoje D. Carradine‘o herojus, aiškindamas savo negailestingą elgesį U. Thurman personažo atžvilgiu, sako, jog „pasikarščiavo“. Susidaro įspūdis, kad H. Kissingeris teigia, jog Rusija panašiai pasikarščiavo, nes buvo išprovokuota tinkamai neapgalvotos Vakarų politikos Ukrainoje. Kartu jis tikisi, kad šaltasis karas neatsinaujins, nes abiejų pusių lyderiai bus pakankamai protingi, kad taip neatsitiktų.

Kad būtų galima suprasti gilesnę H. Kissingerio žodžių esmę, būtina suvokti platesnį dabartinės JAV užsienio politikos kontekstą.

Savo straipsniuose autorius jau ne kartą darė prielaidą, kad Amerikos elite konkuruoja du požiūriai. B. Obamos stovykla nenori konfliktuoti su Rusija, tai parodė kad ir susitarimas dėl Sirijos. Dabar greičiausiai neatsitiktinai pasirodė spaudos pranešimų, kad Jungtinių Valstijų prezidentas gali iškeisti Ukrainą į Maskvos pagalbą derybose su Iranu dėl jo branduolinės programos. Akivaizdu, kad B. Obama pralaimi vieną politinį mūšį po kito ir kadencijos pabaigoje jam (demokratams) žūtbūt reikia kokio nors laimėjimo. Ukraina – ne variantas, o štai su Iranu (bent jau dėl vaizdo) gali išdegti.

Tuomet kaip suprasti tai, kad Amerika taiko sankcijas Rusijai ir Saudo Arabijos padedama spaudžia ją per krintančias naftos kainas? Pirmiausia B. Obama, net ir „mylėdamas“ V. Putiną, negalėjo nieko nedaryti (jį ir taip nuolat kaltina neryžtingumu). Todėl buvo įvestos sankcijos. Su nafta sudėtingiau. Atrodo, kad čia jau konkuruojančios su B. Obamos politika stovyklos pastangų pasekmė.

Amerikos „vanagų“ ir Rijado nuomonės dėl B. Assado nuvertimo sutampa, bet Saudo Arabijai nerūpi Ukraina ir Rusija (čia ne jos kova). Atitinkamai, „vanagai“ turėjo kuo nors sudominti sauditus, kad tie sutiktų numušti naftos kainą. Ir štai pasirodo pranešimų, kad JAV prezidentas gali grįžti prie B. Assado nuvertimo idėjos („efektyvesnės kovos su ILIV“ kontekste), kas iš esmės taptų norimu atlygiu Saudo Arabijai už tolerantišką požiūrį į naftos kainų mažėjimą. Galutinis sprendimas dar nepriimtas, bet B. Obama priverstas laviruoti ir tam tikrais atvejais vykdyti ne savo politiką, nes dabar jo padėtis ne tokia, kad diktuotų savo sąlygas.

Atsakant į argumentą, kad pačiai Amerikai tai nenaudinga, nes kyla pavojus jos naftos gavybos sektoriaus rentabilumui, galima pasakyti, kad arba to rentabilumo riba dar nepasiekta (yra nuomonių, jog tai 57 doleriai už barelį, kas Rusijai būtų labai skaudu, kad ir ką V. Putinas besakytų apie šalies pasiruošimą blogiausiam scenarijui), arba amerikiečiai tikisi, kad JAV naftininkai ištvers ilgiau negu Rusija.

Tai ką gi šiame kontekste nori pasakyti H. Kissingeris? Jis iš esmės yra B. Obamos stovyklos pusėje ir bando įtikinti savo „vanagus“, kad Rusija Ukrainoje neatsitrauks, nes tai jos Meksika. Atitinkamai Rusijai pirmiausia reikia atleisti Krymo aneksiją (mes nesupratome situacijos, jie pasikarščiavo – nieko tokio, judame toliau). Antra, su ja reikėjo derėtis jau Maidano pradžioje, o dabar tuo labiau. Kitaip tariant, H. Kissingeris, viena vertus, nenori, kad grįžtų šaltojo karo laikai, bet iš esmės vadovaujasi (ir kitiems siūlo) jo (įtakos sferų) logiką.

V. Putino pozicija gana aiški – atiduokite mums posovietinę erdvę ir laikykite mus lygiaverčiais partneriais. JAV „vanagai“, atrodo, vis dar mano, kad Amerika pernelyg stipri, o Rusija pernelyg silpna, kad gautų tokį statusą. Tačiau H. Kissingeris leidžia suprasti, jog toks požiūris yra klaida, nes Maskva jau yra pakankamai stipri, kad į jos poziciją būtų žiūrima rimtai, kad ji atlaikys sankcijas (todėl jos beprasmiškos) ir spaudžiama elgsis dar agresyviau.

Pagaliau, interviu „Spiegel“ jis iš esmės tik sustiprino žiniasklaidos įtarimus, kad Ukraina gali būti iškeista. Anot jo, turime suprasti, jog mums reikalinga Rusija, kad galėtume spręsti kitas krizes – tokias kaip Sirija ar Irano branduolinės problemos: „Šioms problemoms turi būti skiriamas didesnis prioritetas nei santykių su Kremliumi aštrinimui.“

Apibendrinant galima pažymėti, kad H. Kissingeris vis dar toli gražu ne paskutinis žmogus JAV elite. Bet jeigu jo požiūris pradės dominuoti Amerikos užsienio politikoje, nieko gero posovietinei erdvei tai nežada. Gal todėl V. Putinas su malonumu susitinka su šiuo šaltojo karo veteranu, o Z. Brzezinskio, raginančio padėti Ukrainai, savo dėmesiu nelepina. Tačiau niekas dar neaišku.

Baigdamas susitikimą Užsienio reikalų taryboje H. Kissingeris papasakojo, kaip turi būti „daroma“ užsienio politika. Iš pradžių reikia suprasti, kokia yra situacija. Paskui – kuria linkme ji rutuliojasi ir kuria linkme mes norėtume, kad ji rutuliotųsi. Paskutinis etapas – nustatyti galimybių ribas, nes jų nesilaikymas veda prie destabilizacijos. Reikia suprasti, kad Amerika šiandien, anot H. Kissingerio, nesuvokia, kas vyksta, pervertina savo galimybes ir daro klaidų. Bet, kaip mėgsta kartoti politologas N. Zlobinas: „Amerikiečiai visada renkasi teisingą variantą, kai išbando visus kitus.“ Posovietinei erdvei ir konkrečiai Ukrainai (taip pat Baltijos šalims) belieka tik tikėtis, kad tai bus ne H. Kissingerio variantas.

   

Facebook komentarai