Kaip vikingai užkariavo pusę Europos, tačiau vos nepražuvo rūsčiojoje Islandijoje

Neseniai archeologai publikavo pirmųjų Islandijos gyvenviečių likučių nuodugnių tyrimų rezultatus. Sprendžiant iš jų analizės, tais laikais gyvenimas saloje buvo ypatingai sunkus: žmones kankino sunkūs kaulų ir sąnarių susirgimai, sukelti sunkaus darbo ir prasto maitinimosi.

Nusprendėme kruopščiau ištirti, kas buvo pirmieji gyventojai, iš kur ir kodėl jie atplaukė į salą.

Viduramžių Europoje žmonėms gyvenimas nebuvo medumi teptas: karai ir feodalų santykių vaidijimaisi, ligos, begalinės rinkliavos. VIII a. gale Europos gyventojus užgriuvo nauja neganda. Gaujos keistų žmonių iš šiaurės atplaukdavo ir plėšdavo bei degindavo pakrančių gyvenvietes, o gyventojus žudė ar išsivesdavo vergijon. Prasidėjo vikingų epocha, trukusi iki XI amžiaus vidurio.

Pagal vieną versiją, žodis „vikingas“ kilęs iš norvegiškojo „vik“ – įlanka, užutakis. Atitinkamai, „viking“ – žmogus iš įlankos ar uosto. Pagal kitą versiją, laikomą įtikimiausia, iš senosios norvegų kalbos veiksmažodžio „vikja“ – „atlinkti, pasisukti, išeiti į žygį“. Taip vadino žmones, išvažiuodavusius iš gimtų kraštų plėšikauti ar prekiauti. Už Skandinavijos ribų vikingai vadinti „normanais“, „danais“, „žmonėmis iš Šiaurės“. Visgi į grobikiškus žygius traukė įvairių tautybių žmonės – be norvegų, švedų ir danų, juose dalyvavo ir Baltijos slavai.

Iš pradžių skandinavų piratai plėšė pakrantės miestus ir gyvenvietes, paskui įsidrąsino ir savo greitaeigiais laivais, drakarais, ėmė upėmis kilti į šalių gilumą. Vikingai ne kartą plėšė miestus žemyne, jie nusigaudavo iki Ruano ir Paryžiaus frankų karalystėje, iki Londono Anglijoje ir Dublino Airijoje. Jei miestas ar gyvenvietė drįsdavo priešintis, jį dažnai sudegindavo iki pamatų, o gyventojus išžudydavo ar išvarydavo vergijon.

Frankų ir anglų karaliai bei senjorai dažnai stengdavosi sudaryti taikos susitarimus ir atsipirkti nuo plėšikų. Išpirkų sumos įspūdingos. Pavyzdžiui, mainais į 12 metų taiką ir pažadą pasitraukti už karalystės ribų, normanams buvo sumokėta 12 tūkstančių svarų (šiek tiek mažiau, nei 4 tonos) sidabro. Žinoma, vikingai paprastai „pamiršdavo“ susitarimą ir plėšimai tęsdavosi. Galų gale, kai vikingai ėmė kontroliuoti didžiąją šalies dalį ir grėsti pačiam frankų valstybės egzistavimui, jiems atidavė didelę sritį karalystės šiaurės vakaruose mainais į taiką ir krikštą. Naujai iškepta hercogystė pavadinta Normandija pagal naujuosius savininkus. Vėliau normandų hercogas Vilhelmas I Užkariautojas užgrobė aukščiausi valdžią Anglijoje ir įkūrė Anglijos karalių dinastiją. Tuo tarpu Normandijos hercogas Rogeris de Hauteville užgrobė pietų Italiją ir Siciliją ir sukūrė jų teritorijoje normanų karalystę.

Tačiau ne visad naujas žemes tekdavo užkariauti, neapgyvendintose žemėse buvo galima paprasčiausiai apgyventi.

Islandų metraštininkas Saemundas Sigfussonas (1056–1133) Islandijos atradimą aprašė taip:

„Žmonės iš Norvegijos rengėsi plaukt į Farerus; kai kurie sako tarp jų buvus vikingą Naddodą. Tačiau nunešė juos į vakarus, į jūrą ir rado jie ten didelę žemę. Išlipę rytiniuose fiorduose, pakilo jie į aukštą kalną ir apsižvalgė į šalis, ar neregėti kur dūmo ar ženklų kokių, kad žemė ši gyvenama, bet nieko neišvydo. Rudenį grįžo jie į Farerus. Kai ėjo į jūrą, kalnuose jau gausiai buvo sniego. Pavadino dėl to jie šią šalį Snieguota žeme“.

Po kelių metų, 861-aisiais, ligi Islandijos nusigavo švedas Gardaras Svavarssonas. Trečiuoju vikingu, davusiu salai dabartinį pavadinimą, tapo norvegas Hrafna-Flóki Vilgerðarsonas. Jo bendrus pribloškė žuvų, ruonių ir paukščių gausa saloje. Jie taip įsitraukė į medžioklę ir žvejybą, kad, naminiams gyvuliams neruošė šieno atsargų žiemai, nors saloje buvo daugybė puikiausių ganyklų. Žiemą privertė tiek sniego, kad, galvijai žolės pasiekti negalėjo ir juos teko nudobti. Pavasarį sniegas ilgai netirpo ir fiorde, šalia kurio gyveno naujakuriai, buvo pilna ledkalnių. Todėl Flóki ir pavadino salą Islandija, „Ledine žeme“. Kitais metais gyventojai persikėlė piečiau, peržiemojo ir grįžo Norvegijon.

Kadangi persikraustymo metu Islandija buvo negyvenama, jos apgyvendinimas vyko taikiai, ginčai dėl žemių prasidėjo vėliau.

Metraščiuose minimas pirmojo Islandijos gyventojo vardas – tai buvo Norvegijos išeivis Ingolfas Arnarsonas, 874 metais įkūręs gyvenvietę salos pietvakariuose, šalia neužšąlančios įlankos. Gyvenvietė pavadinta Reikjaviku, „smilkstančiąja įlanka“ arba „dūmų užutakiu“.

Didžioji dalis persikėlėlių pasirodė IХ amžiaus gale, kai valdžią Norvegijoje užgrobė vienas iš Norvegijos kunigaikščių, Haraldas Gražiaplaukis, sėkmingai kariavęs smulkių kunigaikštysčių suvienijimo karą. Nugalėtiems kunigaikščiams ir jų artimiesiems teko bėgti iš Norvegijos. Dalis bėglių išėjo į rytus, į Švediją, dalis – į Europą, dalis – į Islandiją.

Nors sala netoli nuo poliarinio rato, klimatas joje pasirodė esantis švelnesnis, nei galima tikėtis iš priepoliarinės salos. Rūsčios žiemos ten būna ne kasmet. Visgi didelė salos dalis nelabai tinkama gyvenimui, nes beveik visus metus jūrą ir pakrantes dengia ledas ir sniegas. Centrinėje salos dalyje daug kalnų ir ugnikalnių, tad ganyklų ten praktiškai nebuvo. Todėl iš pradžių žmonės kūrėsi derlingiausiose pajūrio žemėse pietinėje, miškingoje salos pusėje, šalia kurios prateka šiltoji Šiaurės Atlanto srovė.

Atvykėliai žemes dalinosi labai įdomiai. Kaip aiškina Stringholmas, vyras galėjo nuosavybėn pasiimti tiek žemės, kiek galėjo apeiti per dieną su degančiu fakelu rankose. Ant sklypų ribų buvo uždegami laužai, kad ugnis apšviestų žemę. Moteriai buvo leidžiama užimti tokį žemės plotą, kokį ji galėjo apeiti pavasario dieną nuo saulėtekio iki saulėlydžio, vedina dvimete karve.

Į salą atvykstant vis daugiau žmonių, derlingos žemės nebeliko, tad ėmė kilti ginčai dėl geriausių sklypų. Jų sprendimui srityse imti kviesti tingai – laisvųjų vyrų susirinkimai, kur veikė ginčų sprendimo teismas. Maždaug po 50 metų nuo persikėlimo pradžios, 930 m., Islandijoje pirmą kartą buvo sušauktas altingas – sričių atstovų susirinkimas, šiuolaikinio parlamento pirmtakas. Altingas rinkdavosi kartą per metus, vasaros pradžioje, svarbiausių klausimų sprendimui. Būtent taip altinge 1000 metais visuotiniu balsavimu nutarta priimti krikščionybę. Tai buvo vienas retų pavyzdžių, kaip vienos religijos pakeitimas į kitą įvyko taikiai, be kraujo praliejimo.

   

Facebook komentarai