Kalosotomija – procedūra, suskaldžiusi protą: kaip veikia mūsų smegenys (Video)

Toks žmogus, kuris egzistuoja šiandien, žemėje gyvena jau 200 000 metų. Per tą laiką mes stipriai išsiskyrėme iš kitų gyvūnų. Mes neturime stiprių raumenų, aštrių dantų ar nagų. Mes net neturime kailio, tačiau gebame gyventi visur.

Su mašinomis tapome greičiausi planetoje, o su ginklais – pačiais stipriausiais. Ar žinote kam už tai turime dėkoti? Iš kur visa tai atsirado? Kaip išmokome mokytis? Kodėl turime sudėtingą kalbą? Kodėl gyvūnai negali rašyti? Kas ir kurioje vietoje mūsų smegenyse pakito, kad mes tokie galingi? Atsakymus mokslininkai rado visai neseniai tirdami žmones, kuriems buvo atskirti smegenų pusrutuliai. Jų tyrimų rezultatai tarsi sudėjo visas dėlionės detales į savo vietą, parodydami sudėtingą smegenų veiklos ir jų evoliucijos piešinį. Šiuos rezultatus ir aptarsime šiame straipsnyje.

Viki buvo moteris kurią nuolatos kamavo epilepsijos priepuoliai. Kartą jos traukuliams prasidėjus, ji užkrito ant viryklės taip skaudžiai nusidegindama nugarą. Vaistams nepavykus sustabdyti jos priepuolių, 1978 metais neurologas jai pasiūlė radikalią, tačiau pavojingą, iki tol dar netaikytą operaciją – kalostomiją. Nuolatiniai epilepsijos priepuoliai jos gyvenimą padarė nepakeliamu, taigi ji sutiko gultis po skalpeliu, net nedvejodama. Ji žinojo, jog blogiausiu atveju jos dukra pasirūpins jos tėvai.

Laimei, operacija praėjo sėkmingai, tačiau tam tikrų pasėkmių, visgi, buvo.

Praėjus pirmiems mėnesiams po pusrutulių atskyrimo operacijos, Vicki gyvenimiškos užduotys tapo tikru iššūkiu. Parduotuvėje ji paimdavo pirkinį iš lentynos su dešine ranka, tačiau kairioji pradėdavo tam priešintis. Rankos tarsi kovojo viena prieš kitą. Viena ranka norėjo paimti pirkinį ir įdėti jį į krepšelį, kita ranka norėjo jį padėti atgal.

Nesusipratimai dėjosi ir namuose.

Ji niekaip negalėdavo apsispręsti ką nori užsivilgti ir užuot užsidėjusi vieną megztinį, užsidėdavo tris. Gydytojai, pastebėję šiuos pokyčius, iš karto suprato, kad jų priežastis – ką tik atlikta kalostomija. Taip prasidėjo seka tyrimų, padėjusių įminti žmogaus smegenų pusrutulių gebėjimus.

Operacijos metu, per 10 valandų, Vicki buvo perpjauta didžioji smegenų jungtis – neuroninių ataugų pluoštas, jungiantis du smegenų pusrutulius. Tai yra didžiausia smegenų jungtis, kuri veikia tarsi informaciją perduodantis kabelis, leidžiantis komunikuoti pusrutuliams tarpusavyje. Nutraukus šią jungtį, epilepsijos ir kitų sutrikimų sukeliami traukuliai pasibaigia, tačiau po operacijos viename žmoguje atsiranda du protai, kurie, užuot bendradarbiavę, pradeda gyventi atskirus gyvenimus.

Kognityvinių mokslų daktaras Michael Gazzinga atliko seriją tyrimų su šiais pacientais, kurių metu informacija jiems buvo pateikiama kairiam ir dešiniam pusrutuliui atskirai. Vienas tokių pacientų buvo Džo.

Kai eksperimentatorius parodydavo jam paveikslėlį taip, kad matytų tik kairė akis, Džo pasakydavo nieko nematantis. Tačiau paprašius jį nupiešti tai, ką mate, jis sugebėdavo paimti rašiklį į kairę ranką ir nupiešti. 

Mūsų pusrutuliai, nors ir elgiasi kaip vienas, kiekvienas yra atsakingas už skirtingas funkcijas.

Kairysis pusrutulis valdo mūsų dešinę ranką ir mato dešine akimi, o dešinysis pusrutulis valdo kairę ranką ir mato kaire akimi. Žinodamas šias savybes, M. Gazzaniga padarė išvadą – kairysis pusrutulis turi kalbos centrą, o dešinysis – ne.

Sveikose smegenyse, jei pamatome piešinį su kaire akimi, informacija keliauja į dešinįjį pusrutulį, tada per didžiąją smegenų jungti į kairįjį pusrutulį ir ten, kalbos centre, informacija apdorojama ir žmogus pasako ką matė.

Tačiau Džono atveju vaizdinė informacija nukeliaudavo tik į dešinįjį pusrutulį ir ten pasilikdavo. Kadangi dešinysis pusrutulis valdo kairę ranką, jis galėjo matytą vaizdą nupiešti ant lapo.

Visgi, kairysis pusrutulis negavo jokios informacijos, taigi kalbos centras Džono lūpomis pasakydavo „Nieko nemačiau“. Toliau tiriant šį reiškinį, M. Gazzaniga atrado jog tarp pusrutulių nekeliavo ne tik vaizdinė, bet ir garso, kvapo ar lytos informacija. Po šių eksperimentų M. Gazzaniga padarė išvadą: kairysis pusrutulis yra sutvertas kalbėjimui, o dešinysis – judėjimui.

Šis eksperimentas gali iškelti hipotezę, jog dešinysis pusrutulis turi rašymo gebėjimą.

Tačiau kaip paaiškinti kairiarankiškumą ir dešiniarankiškumą? Juk kairiarankiai turi geriau išvystytą dešinįjį pusrutulį, o dešiniarankiai kairįjį pusrutulį.

Mokslininkė Kathleen B. Baynes pranešė apie atvejį, kai  pacientas su atskirtais pusrutuliais galėjo kabėti tik iš kairiojo pusrutulio (nieko stebėtina), o rašyti, tik iš dešiniojo pusrutulio.

   

Facebook komentarai