Kodėl augalų lapai skirtingi?

Dabar žinoma apie 300 tūkst. augalų rūšių. Jie paplitę visur, kur yra pakankamai šilumos, šviesos ir maistinių medžiagų. Iš kitų mūsų planetos organizmų augalai išsiskiria tuo, kad maistui iš aplinkos ima tik mineralines medžiagas, o organines šviesoje iš anglies dvideginio ir vandens gaminasi patys.

Augalai – išvalo orą ir gamina mums krakmolą. Tik keletas rūšių atiminėja maistą iš šalia esančių augalų. Tokie vadinami parazitais. Norėdami gyventi, gauti pakankamai šviesos maisto gamybai, augalai savo forma prisitaiko prie konkrečių sąlygų ir vietos. Ir auga draugiškai, grupėmis, vieni kitiems padėdami, tapdami atrama, užuovėja, šešėliu nuo kaitrios saulės.

Kaip atrodo Lietuvos ir panašaus klimato augalai, matome pažvelgę pro langą. O su šiltų kraštų – atogrąžų, paatogrąžių augalais galime susipažinti oranžerijose ir žiemos soduose.

Lietuvos edukologijos universiteto oranžerijoje veši apie 800 skirtingų augalų rūšių. Žinoma, čia šviesos spektras, dienos ilgis, oro drėgnumas yra kitokie, negu natūralioje gamtoje. Daug augalų rūšių tolerantiškos nukrypimams nuo normos, todėl sėkmingai auga pas mus.

Daugiausiai augalų gamtoje tarpsta drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Ten visada šilta, šviesu ir pakanka vandens. Kaip tik to reikia augalams. Norinčių augti yra labai daug ir jie nebetelpa ant žemės paviršiaus.

Tiksliau pasakius, žemės paviršiuje nebeužtenka šviesos. Todėl augalai įvairiausiais būdais kyla aukštyn. Jeigu tai žolės, jos yra labai aukštos. Sunku patikėti, bet iki 14 m aukščio užaugantys bananai yra žoliniai augalai. Kardemonai žemesni, jie siekia tik 3 m. Bet landžioti tarp jų tikrai gera, mat judinami lapai išskiria malonų aromatą. Ir dabar iš jo vaisių gaminami prieskoniai yra trečioje vietoje pagal brangumą po šafrano ir vanilės. Kitos žolės padarė dar protingiau - ,,sulipo“ į medžius ir auga ant jų šakų. Tai įvairios bromelijos, echmėjos, tilandsijos.

Jų šaknys nesiekia žemės paviršiaus, tad maistą ir vandenį jos pasiima iš oro. Įgaubti lapai gaudo kiekvieną vandens lašelį ir jį nukreipia į sandarią ertmę skrotelės centre. O kur susikaupia vanduo, ten apsilanko gyvūnai atsigerti ir savo išmatomis patręšia augalus.

Drėgnieji miškai garsėja lianomis. Šie augalai turi labai ilgus, plonus ir lanksčius stiebus. Iš jų augančios orinės šaknys lipnaus skysčio dėka prisiklijuoja prie medžio kamieno. Tokiu būdu šie augalai gali pakilti iki pat viršūnių, kur pakanka šviesos. Iš sėklos išaugęs daigas žūva, jeigu nesugeba atsiremti į medžio kamieną, nes žemės paviršiuje kitų augalų lapų šešėlyje jis nesugebėtų pasigaminti maisto. Amazonės miškuose buvo išmatuotas vieno laipiojančio filodendro stiebas. Jo ilgis siekė daugiau kaip 300 m. Tokioms ilgoms lianoms neužtenka vieno medžio – jos lipa, pasiekusios viršūnę, svyra žemyn, vėl lipa į kitą medį ir t.t. Prie tokios stiebų raizgalynės dar prisideda ir orinės šaknys. Jos nuo stiebų kabo žemyn ir iš oro ima vandenį. Mat žemėje esančios šaknys nepajėgios tokius didžiulius augalus aprūpinti vandeniu. Nepamirškime, šis veiksmas vyksta drėgnosiose atogrąžose, kur aplinka prisotinta vandens garų ir santykinis oro drėgnumas gali siekti 80 - 95%. Taip susiformuoja neperžengiamos džiunglės.

Šviesiose vietose augalams reikia saugotis saulės kaitros. Bananų giminaitės - didžiulės madagaskarinės ravenalos lapus išdėsto labai tvarkingai – jie nulinkę į priešingas puses – vieni tiksliai į pietus, kiti – į šiaurę. Tokie augalai vadinami kompasiniais. Suradus juos gamtoje, galima tiksliai nustatyti geografinę kryptį. Tokiu būdu jie saugo lapus nuo perkaitimo – vieni lapai slepiasi kitų šešėlyje.

Karštuose ir sausuose Žemės rajonuose augalai labai taupo vandenį. Drėgnuoju metų laiku stengiasi kuo daugiau jo pasiimti iš aplinkos ir ,,rezervuoti“ lapuose, stiebuose ar šaknyse. Tokius augalus vadiname sukulentais. Jie turi sustorėjusius stiebus, lapus arba šaknis. Jų lapai gali būti padengti vaško sluoksniu arba apaugę plaukeliais, kad atspindėtų šviesą ir išgarintų kuo mažiau drėgmės. Kaktusai visai lapus prarado, vietoje jų liko tik aštrūs dygliai. Taip šie augalai saugojasi – sausoje dykumoje sultingas kaktusas būtų gaivaus vandens gurkšnis bet kuriam gyvūnui.

Patys ištvermingiausi kaitriai saulei yra Afrikos pietuose augantys litopsiai. Jie turi du storus, sultingus, žvyre pasislėpusius lapus. Tik jų buka viršūnė matosi žemės paviršiuje. Jie dar vadinami ,,gyvaisiais akmenėliais“. Vieną kartą botanikas keliavo per dykumą. Atsirišus batų raišteliui, jis pasilenkė ir tarp žvyro akmenėlių pamatė mažus, storus, savo spalva nuo aplinkos nesiskiriančius augalėlius. Šiems augalams, kaip ir kai kuriems gyvūnams, būdinga mimikrija – aplinkos pamėgdžiojimas. Augantys žvyre jie yra rudi, o šalia kitų žolių – žalsvi. Taip užsimaskavę jie tampa nematomi. O šviesa į šių augalų ląsteles patenka tik per skaidrių ląstelių telkinėlius, esančius lapų viršūnėse, kurie sudaro smegenis primenantį piešinį.

Labai originaliai atrodo vabzdžiaėdžiai augalai. Gamtoje jie veši tokioje aplinkoje, iš kurios negali pasiimti mineralinių medžiagų. Norėdami gyventi, jie turi ,,valgyti“ vabzdžius. Bet ,,valgo“ visai kitaip, negu mes, žmonės arba kiti gyvūnai. Jie turi įvairias talpas (ąsoteniai, saracėnijos) arba lipnius lapus (tuklės). Ten tikrai nėra jokių dantų. Ir augalas nebėga paskui musę. Bet musė, priviliota malonaus kvapo, pati atskrenda ir prilimpa, arba nuskęsta sultyse. Virškinamasis skystis ištirpina augalui reikalingas medžiagos ir lapas jas įsisavina. Augalų talpos gali būti net litro dydžio ir ten žūsta maži paukšteliai, gyvačiukės bei kiti gyvūnai.

Augalų tikslas - ne tik išlikti gyviems, bet ir pasidauginti, išplisti didesnėse teritorijose. Tam skirti įvairiausių formų, spalvų ir dydžių žiedai, kuriuose sunoksta sėklos. Kartais gyvūnų, kurie apdulkina žiedus, dėmesį atkreipia spalvoti lapai. Tačiau viskas gamtoje racionalu. Tarkime, jeigu žiedai ryškūs, tai lapai kuklūs. Jei lapai itin spalvoti, žiedai neišraiškingi.

Per milijonus metų augalai prisitaikė prie kintančios aplinkos ir vieni prie kitų. Stebėdami, tyrinėdami augalus, mes atrandame dėsningumus, kuriuos įvardijame matematinėmis sąvokomis – Fibonačio skaičiais, aukso pjūviu, fraktalais.

Vyr. botanikė Teresė Jokšienė

Visos šios paslaptys prieš jūsų akis atsiskleis ekskursijoje Lietuvos edukologijos universiteto Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto oranžerijoje rugsėjo 16 ir 17 dienomis 10 ir 15 val.

   

Facebook komentarai