Kova propagandos fronte

Rusijos žurnalistė papasakojo, kaip kovojo propagandos fronte

.korespondentas {color:navy;font-weight:bold;font-size:100%}dh{font-weight:bold;font-size:120%;color:navy}dd{margin-top:1em}

Su 25 metų Kira K. susipažinome atsitiktinai. Prie mano mėgstamos grupės stalo po koncerto sėdėjusi mergina iš pradžių atrodė kaip jų vadybininkė. Muzikantai vis teiraudavosi jos visokių smulkmenų: ko užsisakyti, kada kitą dieną keltis į lėktuvą.

Be to, merginos apranga, nors ir puošni, atrodė oficialiai: juoda šifoninė palaidinė, tiesaus kirpimo juodas sijonas, stilingi akiniai juodais rėmais. Kukli muzikos simbolį vaizduojanti tatuiruotė ant rankos tarsi patvirtino mano įsivaizdavimą.

Pasiteiravau, kiek laiko ji jau dirba su grupe. Mergina nustebino prisipažinusi, kad tėra jų gerbėja (pati didžiausia). Kira – iš Maskvos. Su muzikantais ji jau buvo ne tik Rusijos sostinėje, bet ir Sankt Peterburge, Ukrainos, Italijos miestuose. Kita stotelė po Vilniaus turėjo būti Baltarusija.

„Po to jau teks grįžti namo, nes muzikantai keliaus už Atlanto, o man tai – per toli ir per brangu“, – angliškai pasakojo Kira. Paklausiau, iš ko mergina gyvena. „Buvau žurnalistė, bet mečiau darbą“, – plačiai šypsodamasi atsakė rusė.

Pamačiusi, kad nustebau, papasakojo daugiau. „Dirbau rusų propagandai, – drąsiai rėžė ji ir dar kartą mane nustebino. – Dirbau laikraštyje, kuris skleidžia valdžios kuriamą miglą. Įsivaizduokite, ryte į kontorą ateina redaktorius ir sako: „Pagalvojau taip – Rusija išgelbėjo Ukrainą nuo Jugoslavijos scenarijaus. Apie tai šiandien ir rašysime.“ Ir mes turime rašyti!“ – jausmingai kalbėjo mergina.

Pasak jos, buvusioje darbovietėje nebuvo galima rašyti savo minčių. „Būtinai turėdavau pasitarti bent su dviem ekspertais ar politologais“, – pasakojo buvusi žurnalistė. Tardama sakinio paskutinius du žodžius ji ore pirštais rodė kabučių ženklus.

Ukrainoje pradėjus lietis kraujui, ji tokio darbo dirbti nebegalėjo. „Išėjau“, – tarstelėjo.

– Papasakokite apie apsisprendimą mesti darbą. Kaip reagavo jūsų vadovas? Ar paaiškinote, kodėl išeinate?

– Viena vertus, mano vadovai ir kolegos buvo kiek nustebę, ypač dėl to, kad išėjau neturėdama jokios alternatyvos. Kita vertus, visi supranta, kas vyksta, tad nebuvo reikalo ko nors aiškinti. Kai kas tai galėtų vadinti romantika…

Iš vadovo nesulaukiau jokios neigiamos reakcijos. Manau, kai kurie kolegos man pavydi, nes radau jėgų išeiti.

Žurnalistui Rusijoje nėra taip lengva rasti gerai mokamą darbą. Tie žmonės turi šeimas ir vaikų, jiems sunku išeiti iš darbo. Man pasisekė, kad nereikia mokėti nuomos, kad neturiu vaikų. Galiu nesijaudinti dėl to, ką teks valgyti rytoj, nes turiu šeimą, kuri man padės, jei reikės.

– Ar bijojote mesti darbą? Turiu omeny, kad Rusijoje žurnalistams nėra saugu.

– Buvau laiminga, kai palikau tą vietą! Tai kartu buvo ir lengvas, ir sunkus sprendimas. Norėjau mesti tą darbą jau seniai.

Spaudimo niekada nebijojau. Daugiau nebenoriu rašyti apie politiką.

– Kiek laiko dirbote, koks buvo jūsų vadovas?

– Tai bendrovei dirbau dvejus metus. Iš pradžių buvo smagu, nes daugiausia rašydavau apie muziką ir visuomenę, apie pasaulio naujienas.

Tačiau nutiko taip, kad perėjau į kitą departamentą ir pradėjau rašyti apie politiką.

Mano vadovai buvo patyrę žurnalistai, savo gyvenimą paskyrę prorusiškai tvarkai. Nežinau, kaip ir kas tiksliai vyko įmonėje. Tačiau nuo praėjusių metų gruodžio pasikeitė agentūros vadovas. Tai nusprendė arba pats šalies prezidentas (taip nutiko „Russia Today“), arba vyriausiąjį redaktorių pakeitė investuotojai (taip buvo lenta.ru).

– Ar visada rašėte vien tik apie propagandą? Ar kada nors teko rašyti apie nesurežisuotą šalies politiką ar ekonomiką?

– Būtų sunku įsivaizduoti tokią situaciją kompanijoje, kurioje dirbau. Kai gauni užsakymą, jau turi jo kryptį. Tad nėra prasmės rašyti tai, kas uždrausta.

– Ar kada nors teko girdėti, kad propaganda „eksportuojama“ į užsienio šalis, tarkime, į Lietuvą?

– Žinoma. Tokios bendrovės, kaip „Russia Today“, tam ir buvo sukurtos – užsieniui skleisti teigiamą įvaizdį apie Rusiją. Seniau tai darė radijo stotis „Voice of Russia“, sukurta dar 1929-aisiais. Tačiau šiame kontekste reikia paminėti ir „Voice of America“, kuri turėjo panašių tikslų.

– Gal galite pateikti daugiau pavyzdžių, kokią propagandą skleidė jūsų darbovietė?

– Pavardinsiu keletą straipsnių pavadinimų, kurie buvo publikuoti mano darbovietės: „Pauzė eurointegracijoje išgelbėjo Ukrainą nuo demografinių problemų“, „Palikdama Nepriklausomų valstybių sandraugą, Ukraina rizikuoja savo prekybos balansu“, „Kokia grėsmė Baltarusijai? Viskas paprasta. Mes atsimename, kas sudegino Katynę“, „Ukrainos verslininkai ieško būdų, kaip dirbti Rusijoje“.

– Ar manote, jog propaganda veikia?

– Žinoma!

– Kada nors tikėjote tuo, ką pati rašote? Ar propaganda jus paveikė?

– Laikui bėgant pradėjau jaustis kaip George'o Orwello knygos „1984“ herojė. Sunku parašyti „adekvatų“ straipsnį, jeigu netiki tuo, apie ką rašai. Tad daugeliu atvejų turėjau susitarti su savo sąžine.

Noriu pabrėžti, kad niekada nebuvau verčiama dirbti. Taip pat rašiniuose nerašiau melo ar išgalvotų istorijų. Visi mano straipsniai buvo paremti faktais ir kompetentingų žmonių nuomonėmis. Bet turėkite omenyje tai, kad net kompetentingi mokslininkai ir politikai negali būti šimtu procentų objektyvūs.

– O kaip jūsų kolegos? Ar buvo tokių, kurie išties tikėjo valdžios propaguojama pozicija?

– Rusijoje mėgstamiausias ir žinomiausias posakis apie žurnalistus, beje, populiarus ir tarp jų pačių: „Žurnalistika yra antroji seniausia profesija. Pirmoji yra prostitucija.“

Jaunoji žurnalistų karta sugeba mąstyti dvejopai – jie supranta, kad tai, ką rašo, yra propaganda, bet tuo metu, kai rašo, ja tiki.

Manau, senų pažiūrų žurnalistai, karjerą pradėję dar sovietų laikais, nuoširdžiai tiki tuo, ką skelbia propaganda.

– Ką sakė jūsų draugai, artimieji? Jiems rūpėjo tai, ką darote ir kur dirbate?

– Draugai man sakė: „Ką darai?! Bėk iš ten!!!“

Su šeima buvo kiek kebliau. Mano tėvai, žinoma, nori man geriausio. O geriausia, anot jų, yra gerai mokamas darbas stabilioje įmonėje. Buvęs darbas buvo tobulas variantas jiems.

Tai sovietinis požiūris, negaliu jų kaltinti. Jie niekada manęs nesuprasdavo, kai jiems aiškindavau, kad man gėda daryti tai, ką darau. Kai kalbėjomės apie žiniasklaidos situaciją, jie tepasakė: „Tai tavo darbas, reikia daryti tai, ką reikia.“ Jie nustebo, kai nusprendžiau išeiti.

Jie negali suprasti to, kad man geriau būti bedarbe, bet su švaria sąžine.

– O kaip tie žurnalistai, kurie nedirba propagandai? Ar pažįstate tokių? Ką jie kalba apie tokius kaip jūs?

– Pažįstu tokių. Jie sako, jog gėdinga dirbti propagandai pačia blogiausia šio žodžio prasme.

– Ar įsivaizduojate save rašančią tai, kas vienaip ar kitaip oponuotų valdžios pozicijai?

– Ne, nenoriu nei pritarti, nei oponuoti valdžiai. Nemėgstu modernios antivalstybinės pozicijos, nes ji reiškia: kad ir ką sakytų valdžia, yra automatiškai neteisinga, ir turėtų būti kitaip. Nesutinku su tuo.

Tikiuosi, niekada daugiau nerašysiu apie politiką. Labai įdomu būti žurnaliste, tad ir toliau ja būsiu, tačiau mieliau rinksiuosi rašyti apie muziką.

– Kaip manote, kodėl Rusijoje yra tokia žiniasklaida? Kodėl spauda taip smarkiai kontroliuojama valdžios? Ar manote, jog tai kada nors pasikeis? Jeigu taip – ko reikia, kad atsirastų permainų?

– Situacija Rusijoje niekuo nesiskiria nuo situacijos Vakaruose. Žiniasklaida kontroliuojama visur. Pažvelkite į Italiją – Silvio Berlusconi valdo didžiausias šalies žiniasklaidos priemones. Arba pasižiūrėkite „Fox“ žinias, kuriose transliuojami surežisuoti reportažai. Jeigu žiniasklaida nėra kontroliuojama valdžios, ją valdo verslo magnatai, tad ji vis tiek nėra nepriklausoma. Nėra tokio dalyko kaip nepriklausoma žiniasklaida.

Kodėl taip yra Rusijoje? Dėl tokios pat priežasties, kodėl taip yra visame pasaulyje: todėl, kad žodžiai yra ginklas. Taip, Rusijoje tai labiau matyti, ir situacija yra daug aštresnė nei Vakarų šalyse. Ir nemanau, kad tai pasikeis. Tam yra daugybė priežasčių pradedant valdžios baime, baigiant rusų mentalitetu.

Su Kira apsikeitėme kontaktais. Į kai kuriuos mano pateiktus klausimus mergina atsakė elektroniniu paštu. Kaip tikra žurnalistė, ji ir pati atsiuntė klausimų. Atsiprašiusi už savo neva kvailus pamąstymus, kylančius jos „praplautose smegenyse“, ji manęs teiravosi apie Lietuvą.

Pasak merginos, Rusijoje jiems sakoma, kad Baltijos tautos, ypač lietuviai, labai nekenčia rusų. Žiniasklaidoje vis sumirga žinutės apie tai, kad Lietuvoje yra gana stiprus nacionalistinis judėjimas ir kad lietuviai „nevertina pergalės prieš nacistinę Vokietiją“. Kira teiravosi, ar tikrai Lietuvoje yra taip, kad mes manome, jog būtų buvę geriau, jeigu karą būtų laimėjęs Trečiasis Reichas.

Čia pat mergina pasidžiaugė, kad Lietuvoje ji jautėsi saugi, gerai praleido laiką ir susipažino su šauniais žmonėmis, „kurie jos neatstūmė vien dėl to, kad ji rusė“. Kirai parašiau, kad geriausia būtų, jei karas išvis nebūtų vykęs. Tikiuosi, merginos mėgstamiausios grupės muzika nuneš ją šviesesniu ir sėkmingesniu keliu.

Nutildyti, dingę, nužudyti
  • Viena garsiausių Rusijoje žurnalisčių Ana Polistkovskaja. Ji – tik viena iš daugelio savo galvą atidavusių žurnalistų, išdrįsusių kvestionuoti valdžios veiksmus.
  • Dingę ir niekada nerasti, sumušti, pasmaugti, subadyti, užkapoti kirviu, partrenkti nenustatytų automobilių – Rusija yra viena pavojingiausių šalių žurnalistams. Žuvę mįslinguose gaisruose, iškritę per daugiaaukščių langus, negyvai uždaužyti milicijos nuovadose – prieš korupciją ar žmogaus teisių pažeidimus Rusijos vykdomuose karuose pasisakantys publicistai šioje šalyje miršta kaip musės.
  • Žurnalistai žūsta įvairiose vietose. Publicistikos cenzūra žmones amžinam užtildo tiek šalia Lietuvos esančiame Kaliningrade, tiek Vladivostoke. Daug jų buvo užmušta Samaros srityje, Dagestane, tačiau didžiausios žurnalistų kapinės, žinoma, yra Maskvoje. Savo tiriamaisiais straipsniais garsėjantis laikraštis „Novaja Gazeta“ garsus ir dėl to, kad palaidojo jau keturis savo žurnalistus ir dar du, kurie bendradarbiavo su šiuo valdžiai oponuojančiu dienraščiu.
  • 1993-iaisiais nužudytas Vitas Lingys buvo nušautas prie savo namų. Toks žurnalistų nužudymo pobūdis – klasikis pavyzdys Rusijoje. Daugelis nužudytų publicistų randami nušauti, dažnai net keliais šūviais, nepamirštant kontrolinio – į galvą, tiesiog savo namo laiptinėje. Būtent taip 2006-aisiais mirė ir iš parduotuvės namo grįžtanti A.Politkovskaja – daugiabučio namo lifte. Žurnalistės kūną pervėrė keturios kulkos, viena jų buvo paleista į galvą. Iš penkių Rusijoje nužudomų žurnalistų maždaug kas penkta yra moteris.
  • Tiesa, Rusija pagal nužudytų žurnalistų skaičių pasaulyje lyderiauja kartu su Iraku. Tačiau reikia nepamiršti, kad Irake daug žurnalistų žūva mūšio lauke, tai yra dėl to, kad pati jų darbo aplinka yra pavojinga. Rusijai priklausančioje Čečėnijoje mūšiuose savo gyvybę prarado maždaug pusė visų Rusijos žurnalistų, tačiau kita pusė jų buvo nužudyti, greičiausiai pagal užsakymą. Tik trečdalis žurnalistų nužudymų Rusijoje pasibaigia teismais. Kai publicisto mirtis nėra susijusi su jo darbu, kaltieji stebuklingai randami net devyniais atvejais iš dešimties.
  • Tačiau mirtis tėra tik vienas spaudos laisvės rodiklių. Tūkstančiai Rusijos žurnalistų galbūt ir išvengia mirties, tačiau už tai moka kęsdami nuolatinius draudimus, grasinimus, puldinėjimus. Tarptautinės organizacijos gegužės pradžioje pranešė, kad spaudos laisvė šiuo metu pasaulyje yra labiausiai suvaržyta per pastarąjį dešimtmetį. Situacija Rusijoje pastaruoju metu pablogėjo: ypač prastai įvertintas šalies prezidento Vladimiro Putino praėjusių metų gruodį pasirašytas įsakymas likviduoti naujienų agentūrą „RIA Novosti“.
  • Iškalbingi faktai. Georgijaus juostelėmis pasidabinę ar kitą sovietų simboliką propaguojantys žmonės yra lyg įrodymas to, kad propaganda veikia. Tad juoda ir oranžinė juostelė ant krūtinės tarsi tvirtina: „Taip, man išplovė smegenis, ir aš tuo didžiuojuosi.“
  •    

    Facebook komentarai