Kremliaus kova psichosferoje: 24 tezės

Britų publicistas ir teleprodiuseris Piteris Pomerancevas, disidento, poeto ir radiožurnalisto Igorio Pomerancevo sūnus, laikraščiui Guardian parašė didelį esė apie pagrindinius Kremliaus vykdomo psichologinio informacinio karo principus.

– Mirusių vaikų fotografijos, kurias naudojo rusiška propaganda, buvo klastotės. Jos buvo darytos kituose karuose anksčiau, arba nusikaltimų vietose. Daugelis jų nieko bendro su Ukraina neturėjo.

– Rusijos televizija dažnai naudojo aktorius. Pavyzdžiui, viena ir ta pati moteris viename šou galėjo būti „Odesos gyventoja“, kitame – kaip „kareivio motina“, trečiame – kaip „Charkovo gyventoja“ ir galiausiai, kaip „„Antimaidano“ aktyvistė“.

– Viena iš „Boeing“ MH17 katastrofos versijų – kad lėktuve iš pat pradžių buvo susodinti lavonai – buvo tiesiog pasiskolinta iš šiuolaikinio britų serialo „Sherlock“, kur antro sezono pirmoje serijoje JAV ir Britanijos vyriausybės slapta nuo teroristų pakeičia keleivius negyvais kūnais.

– Tokie projektai, kaip StopFake, kurie stengėsi aptikti propagandos netikslumus, patys tapdavo propagandos aukomis. Juos cituodavo, kaltindami, kad jie klastotę skelbia kaip tiesą, o ne atvirkščiai.

– Nepriekaištingos reputacijos Vakarų žiniasklaida, laikydamasi subalansuotos informacijos pateikimo standartų, pasitarnauja informaciniam karui, kadangi privalo duoti žodį ir kitai pusei, kuri šaukia apie fašistus.

– 2011 m. Rusijoje buvo išleista knyga „Informacinio psichologinio karo operacijos“ («Операции информационно-психологической войны»), skirta ir specialiųjų tarnybų darbuotojams. Apie informacinius ginklus joje sakoma, kad „gyventojai netgi nejaučia poveikio“. „Vykstant įprastam karui“, tęsia autoriai, „veikia logika „taip-ne“, informacinio karo atveju veikia neryškios logikos variantas. Negana to, žmogų vienu metu gali veikti skirtingi „priešininkai“, iš esmės, užgrobdami skirtingas jo sąmonės „temines zonas““.

– Jei pasektume karo teorijos publikacijas Rusijoje, pastebėtume, kad ši kryptis buvo vystoma nuo Šaltojo karo pabaigos. Dar 1999 m. maršalas Igoris Sergejevas pasiūlė, kaip atsaką Vakarams, su kuriais Rusija negali rungtyniauti karine karine prasme, naudoti „asimetrines priemones“.

– Per pastaruosius dešimt metų Rusijos kariuomenės ir spec. tarnybų teoretikai rengė praktinius nefizinio karo vykdymo metodus, tvirtindami, kad prieš Rusiją toks karas jau vykdomas Vakarų teisėtvarkininkų ir žiniasklaidos jėgomis.

– 2013 m. Generalinio štabo vadovas Valerijus Gerasimovas pareiškė, kad, dabar Rusija gali pasiekti nugalėti priešininkus, kombinuodama „politines, informacines, technologines ir ekologines kampanijas“. Tai sutapo su kariavimo ne fiziniame pasaulyje, o „psichosferoje“, t.y. žmonių galvose, vaizdu.

– Pagrindinis rusiškojo informacinio karo principas – „refleksinis valdymas“. Kaip rašo amerikiečių analitikas Timothy Thomas, jo esmė – įtikinti priešininką savanoriškai priimti naudingą tau sprendimą.

– Sovietiniais laikais „refleksinį valdymą“ tyrinėjo Vladimiro Lefevro vadovaujami mokslininkai. Jau šio amžiaus pradžioje RMA psichologijos institutas leido žurnalą, kuriame rašyta apie „sąžinės algebrą“ ir „refleksinius žaidimus tarp žmonių ir robotų“.

– NATO ryšių strategijos vadovas Markas Laity'is neseniai Kijeve vykusiame seminare pasakojo, kad pasaulį reikia nagrinėti kaip „istorijų sistemą“ „naratyvinio landšafto“ viduje. Tai, paaiškino jid, nauja teritorija, kurioje aljansas aiškios persvaros neturi.

– Jei mūšis pereis į „psichosferą“, karinė NATO galia taps beprasme, apibendrina Pomerancevas. Negana to, ji gali tapti Achilo kulnu – dėl turimos galios aljansas darosi nepaslankus, o jo nenaudingumo demonstravimas – toks pastebimas.

– Atsaką į paslaptingas Rusijos informacines operacijas turi suformuluoti Richardas Stengelis, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas buvęs Time žurnalistas. Be viso kito, jo komanda stengiasi priešintis rusiškajai dezinformacijos kampanijai – kažkas panašaus į amerikietiškąją vyriausybinę ukrainietiškojo StopFake versiją.

– Stengelio būdas remiasi liberaliosios žurnalistikos vertybėmis. Stengelis mano, kad, jeigu jo argumentai ir įrodymai įtikinamesni, tai ginče jis laimės.

– Olego Kalugino, sovietinio perbėgėlio žodžiais tariant, dar KGB psichologiniu karu užsiėmė „aktyvių veiksmų“ skyriai. Mėgiamu jų triuku buvo suklastotų straipsnių skelbimas spaudoje: pavyzdžiui, devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje pasirodė medžiaga, kurioje su daugybe mokslinių įrodymų buvo tvirtinama, kad AIDS išrado CŽV, siekdama išnaikinti afroamerikiečius.

– Dabar veikti daug paprasčiau, kadangi galima greitai ką tik nori paskleisti internetu.

– Taip nesiekiama paskleisti kitas tiesos versijas, o stengiamasi ištrinti tiesos supratimo, kaip tokio, ribas. Panašiai veikia profesionalūs proputiniškieji troliai, už atlygį užpildantys naujienų puslapių komentarų skiltis, darydami bet kokią konstruktyvią diskusiją neįmanoma.

– Galutinis tikslas – žodinis sveikos nuovokos sabotažas. Jei pati protingo svarstymo galimybė klimpsta neapibrėžtumo rūke, nelieka dėl ko ginčytis – ir klausytojai logiškai nuspręs, kad nėra prasmės spręsti, kas šiame ginče nugalėjo, o ir klausytis besiginčijančių nėra ko.

– Informaciniam karui vykti dirva parengta. Nesenoje Europos ataskaitoje, nagrinėjančioje konspirologijos populiarumo fenomeną Prancūzijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje, tyrėjai priėjo prie išvados, kad „dabartinis pereinamasis laikotarpis Europoje sukėlė kolektyvinio identiteto neapibrėžtumo ir kontrolės praradimo pojūtį. Tai – idealios sąlygos sąmokslo teorijų plitimui“.

– Konspirologija itin populiari tarp Europos dešiniųjų radikaliųjų judėjimų, tokių, kaip Front national (Nacionalinis frontas) Prancūzijoje ir Jobbik Magyarországért Mozgalom (Jobik, geresnės Vengrijos judėjimas) Vengrijoje. Iš viso tokios kraštutinės dešiniosios partijos, simpatizuojančios Maskvai, sudaro 20% Europarlamente. Marine Le Pen 2014 lapkritį prisipažino, kad gavo daugiamilijoninį kreditą iš rusiško banko.

– Ką bekalbėtų apie informacinę Kremliaus strategiją, ji, rašo Pomerancevas, be jokių abejonių, atitinka laiko dvasią: ji jaučiama Britanijoje ir Amerikoje, kur būdas, komiko Stepheno Colberto pavadintas „tiesagogija“, aplenks bet kokias pastangas operuoti faktais.

– „XXI a. karas įgavo naują, iki šiol nežinotą matmenį“, rašo Kembridžo profesorius S. Halperis. „Dabar svarbu ne tai, kieno armija nugalėjo, o kieno istorija skamba įtikimiau“.

– Gali būti, baigdamas esė, spėja Pomerancevas, pati informacinio psichologinio karo idėja yra šio karo dalis. ir šis tekstas Guardian laikraštyje irgi kažkokio plano dalis.

div.alien p:hover{padding:0.2em;border:0.1em black solid}div.alien p{padding:0.2em;border:0.1em #fff solid}

Visas tekstas angliškai:

http://www.theguardian.com/news/2015/apr/09/kremlin-hall-of-mirrors-mili...

Visas tekstas rusiškai:

http://www.theguardian.com/global/2015/apr/10/kremlin-hall-of-mirrors-pe...


tvrain.ru

   

Facebook komentarai