Krintančios naftos kainos ir nauda aplinkai

Naftos atpigimą perpus pinigų nepertekusieji šlovina kaip gerąją naujieną. Bet gali būti ir netikėta nauda aplinkai

Dabartinis naftos kainų smukimas aplinkai gerai ar blogai? Ilgus metus aplinkosaugininkai siekė anglies mokesčių ir kitų priemonių, keliančių naftos kainą, siekdami taip paskatinti žengti švarios energijos keliu. Bet kai kas dabartinį naftos kainų smukimą vadina gera naujiena aplinkai, kadangi jis gali fatališkai susilpninti didžiąsias naftos kompanijas ir jų gniaužtus pasaulio energetikos sistemoje. Atleistina, jei sumišote.

Kas nutiko? Naftos kaina nuo birželio nusileido daugiau nei per pusę, iki mažiau nei $50 už barelį Brent naftos, pramonės pasaulinį žymenį. Dėl to tikriausiai daugiau naftos bus sunaudojama kurui, tiek dėl to, kad žmonės pigius dalykus ne taip tausoja ir kadangi žemos kuro kainos stimuliuos ekonomikos augimą. Kainų kritimas taip pat stabdys investicijas į alternatyvius energijos šaltinius, pavyzdžiui, atsinaujinančius. Apetitas naftai nerodo silpnėjimo ženklų, o dideji gamintojai, tokie, kaip Saudo Arabija ir kitos OPEC šalys nenori pumpuoti mažiau.

„Brangi nafta slopina paklausą ir daro naftos alternatyvas patrauklesnes [tuo tarpu] žemesnės naftos kainos atnaujina naftos paklausą, sukeliančią didesnę jos gavybą ir naudojimą,“ pasak Deborah'os Gordon, energijos ir klimato analitikės Washingtone įsikūrusios organizacijos Carnegie Endowment for International Peace narė.

Pastarąjį aukštų naftos kainų dešimtmetį, žmonės JAV važinėjo mažiau ir ekonomiškiau. Tad dabar, sekant aukščiau išdėstyta logija turėtų grįžti benzino rijikai.

Bet yra manančių, kad kainos nusileidimas gali būti naudingas žaliesiems. Taip yra, nes žemos naftos kainos yra bloga naujiena didžiosioms naftos kompanijoms ir jos poreikiui šniukštinėti naujus juodojo aukso šaltinius. O būtent, dėl žemos kainos didžiules investicijas į naujų naftos išteklių paieškas darosi nepelningos – ypač todėl, kad praktiškai visų naujų šaltinių naftos gavybos kaina yra labai aukšta, ar tai būtų Arktyje, toli jūroje ar Kanados naftingas smėlis. Pigūs ištekliai baigiasi.

Carbon Tracker, JK finansų, energijos ir klimato klausimus svarstanti grupė sveikina žemų kainų naudą aplinkai. Jamesas Leatonas, tyrimų direktorius, sako, kad didelės naftos kompanijos paskyrė 1,1 trilijoną dolerių per kitą dešimtmetį projektams, kuriuose išgauta nafta atsipirktų, jei kaina būtų būtų $95 už barelį. Šioms investicijoms kyla pavojus, jei žema kaina išliks – o tai įmanoma. Nors aplinkybės skiriasi nuo devintojo dešimtmečio, kai naftos kainos ūmai krito, visiškam jų atsigavimui prireikė daugiau, nei dešimtmečio. Grėsmė gali kilti netgi skalūnų ištekliams. Milžiniško Bakken skalūnų naftos rezervo Šiaurės Dakotoje išgavimo savikaina yra beveik $80 už barelį. Visa pramonė gali susilpnėti ir pasiūla sumažėti.

Stebėtojai teigia, kad ilgalaikė naftos kaina mažesnė nei $50 už barelį reikštų stiprų smūgį naftos žvalgybos ir gavybos kompanijų investicijoms. Tai jau vyksta: ExxonMobil, Royal Dutch Shell ir Total paskelbė apie apkarpymus. Darbai nyksta ir investicijos mažinamos. Susijusios vamzdžių gamybos ar naftos pramonės aptarnavimo šakos taip pat traukiasi.

Žinoma, jei niekas nepasikeis, tokia padėtis galėtų perskirstyti pasiūlos ir paklausos lygtį bei vėl pakelti kainas. Bet kai kurie dalykai negali nepasikeisti. Kai kurie analitikai sako, kad gali būti, jog naftos pramonė artėja prie kritinio taško, o tai reiškia, kad stiprus kainos pakilimas yra mažiau tikėtinas, nei kad buvo praeityje.

Užuominos regimos anglių pramonėje. Bumas virsta į bum, kadangi dešimtmetį trukęs paklausos kilimas išsilygina, visų pirma, dėl mažėjančio Kinijos poreikio. Kinija neseniai nustatė griežtus anglies deginimo apribojimus iki 2020. Jau dabar tai mažina anglies kainas ir verčia kasybos kompanijas užkonservuot brangius naujus projektus. Pramonė turi terminą, apibūdinantį kasyklas, kainavusias milijardus dolerių, bet iš esmės bevertes: „išplautos į krantą gėrybės (stranded assets)“.

Nauji tyrimai rodo, kad apie 30% dabartinių naftos rezervų gali irgi pavirsti tokiomis bevertėmis gėrybėmis, jei pasaulis rimtai imsis potencialiai pavojingos klimato kaitos poveikio mažinimo (Nature, vol 517, p 187). Tyrimo autoriai Christophe'as McGlade'as ir Paulas Ekinsas iš UCL paskaičiavo, kiek iškastinio kuro turi likti po žeme, kad būtų galima tikėtis išvengti pavojingo klimato pokyčio. Jų teigimu, be komercinio anglies sugaudymo ir kaupimo (carbon capture and storage – CCS), turėtume baigti deginti naftą po 25 metų.

McGlade'as ir Ekins į pramonės viltis naudoti CCS sprendimus, kurie leistų ir toliau deginti iškastinį kurą, žiūri pesimistiškai, sakydami, kad to būtų per mažai, per vėlai.

Vėliau šiais metais vyksiantys įvykiai gali sustiprinti kainos vaidmenį ir jos įtaką naujiems ištekliams, jei JT priims griežtą globalų klimato nutarimą riboti anglies emisijas. Ženklios anglies ir naftos išteklių dalies padarymas „nedegintina“, siekiant apriboti globalios temperatūros augimą iki 2 °C, gali pasmerkti abi pramones, kadangi rinkos trauktųsi, kainos mažėtų, o ištekliai, kuriuos pernelyg brangu surasti ir išgauti, pasiliktų žemėje.

Pridėkite JT klimato vyr. derybininkės Christiana'os Figueres požiūrį, kad naftos kainų svyravimas turėtų stumti pasaulį link ne taip ekonomiškai nepastovių energijos išteklių – pavyzdžiui, Saulės – ir suprasite, kodėl kai kurie stebėtojai apibūdina 2015-uosius kaip idealios audros naftai metus.

Tad, kas geriausia aplinkai? Labiau verta didinti kainas, taip mažinant poreikį, ar mažinti kainas, slopinant pasiūlą? Tai toli gražu nėra aišku. Bet gal naftai ir anglims lemta pakliūti dvigubus pančius, kai tiek aukštos, tiek žemos kainos sukuria daugiau problemų, nei galimybių.

Galbūt regime savo priklausomybės nuo iškastinio kuro agoniją. Tiems, kam rūpi klimatas, tai būtų išties gera naujiena.

Fred Pearce
New Scientist № 3004

   

Facebook komentarai