Kriskite į sveikatą: 10 km be parašiuto

Instrukcija, kaip likti gyvam krintant iš 10 km aukščio. Kritimo greitis – 190 km/val. Kritimo laikas… 3 min.

6:59:00
Aukštis – 10  000 metrų

Skrendate arba vėlyvu naktiniu, arba ankstyvu rytiniu reisu. Lėktuvui pakilus visai neprieštarautumėt pamiegoti, tačiau staiga jus pažadina deginantis ledinis vėjas. Ir tas garsas – iš proto varantis, kurtinanti riaumojimas. „Kur aš?“ – susimąstote. – O kur dingo lėktuvas?“

Jūs – 10 km aukštyje. Visiškai vienas. Ir krentate.

Padėtis, švelniai tariant, nekokia. Tačiau dabar geriausia būtų dėmesį sukaupti į teigiamus situacijos aspektus (nepaisant esminio – jums kažkokiu būdu pavyko pergyventi savo lėktuvą). Taigi, trauka dabar – nuožmiausias jūsų priešas. Tačiau jūs turite kitą sąjungininką – laiką. Tikėsite ar ne, tačiau kristi iš 10 km aukščio šiuo aspektu yra kur kas geriau nei kristi iš 5 aukšto.

Tiksliau kalbant, ne yra kur kas geriau, o dar tik bus kur kas geriau. Nes dabar jums aktuali kita problema – deguonies stygius. Tokiame aukštyje dėl deguonies stokos netruksite patirti hipoksiją, prarasti sąmonę ir keletą kilometrų kristi kaip akmuo. Vėliau sąmonė sugrįš – štai tokiu atveju ir pamėginkite prisiminti šį rašinį. Šiaip ar taip, galinės stotelės – žemės paviršiaus – jūs jokiu būdu nepraleisite ir ją būtinai pasieksite.

Nėra reikalo diskutuoti, kad šansai likti gyvam krintant iš 10 km aukščio nėra labai dideli. Tačiau dabar juk vis tiek nėra ką veikti ir niekas netrukdo apmąstyti padėtį, kurioje atsidūrėte.

Kristi iš lėktuvo galima dviem būdais. Pirmas – laisvas kritimas, nemėginant kaip nors lėtinti kritimo greitį. Antras – pamėginkite įkūnyti „raitelio ant nuolaužos“ idėją. Šį terminą sugalvojo istorikas-mėgėjas Džimas Hamiltonas iš Masačiusetso, sukūręs „laisvojo kritimo mėgėjų“ internetinį puslapį.

Tai – išsami duomenų bazė, į kurią įtraukti beveik visi kritimo iš didelio aukščio atvejai. „Raiteliu“ jo teorijoje vadinamas asmuo, kuris spėjo įsikibti į kokią nors nuolaužą. 1972 m. serbų stiuardesė Vesna Vulovič, dirbo lėktuvo DC-9 salone. Virš Čekoslovakijos lėktuvas sprogo. Stiuardesė krito 10 km – krito prispausta savo kėdės, bufeto vežimėlio ir dar vieno ekipažo nario kūno. Vesna nukrito ant sniegu padengto kalno šlaito ir ilgai juo šliuožė, kol visiškai sustojo. Moteris patyrė labai sunkių sužalojimų, tačiau liko gyva.

Jei ore jus supa kažkas panašaus į nuolaužų kokoną, tikimybė likti gyvam trenkiantis į žemę bus gerokai didesnė. Toks Dž. Hamiltono įsitikinimas grįstas įtikima statistika. Nuo 1940-ųjų užregistruotas 31 toks atvejis. Tiesa, likusių gyvų po ilgo kritimo vienatvėje gerokai mažiau – tik 13 užregistruotų arba daugmaž patikimų atvejų.

Šio laimingųjų tryliktuko superžvaigžde galima laikyti karo lakūną Alaną Megį iš Naujojo Džersio. 1943 m. vykdydamas karinę užduotį virš Prancūzijos, jis katapultavosi iš savo lėktuvo B-17. Nukritęs iš 6 km aukščio, jis pramušė geležinkelio stoties stogą. Vokiečiai beveik iškart jį paėmė nelaisvėn. Tiesa, jie buvo sukrėsti, išvydę, kad lakūnas liko gyvas.

Taigi, jūs krentate laisvai arba įsikibęs į kokią nors nuolaužą. Tačiau kol kas apie tai trumpam pamirškime. Visų pirma, jums turėtų būti įdomus „ribinis greitis“. Žemės gravitacija jus vis greitina. Kita vertus, kaip ir kiekvieną kitą Žemės atmosferoje krentantį objektą, jūs stabdo oro pasipriešinimas, kuris irgi didėja, didėjant jūsų kritimo greičiui. Ateina momentas, kai šių jėgų santykis išsilygina ir kritimo greitis nebedidėja. Kitaip tariant, jūs pasiekėte „ribinį kritimo greitį“.

Priklausomai nuo jūsų kūno masės ir jus supančio oro tankio, jūs galite kristi ne greičiau nei 200 km/val. greičiu. Beje, tam reikės vos 500 metrų laisvo kritimo. Neįtikėtina, tačiau nukritę ir iš Burj Khalifa (ar kurio nors kito aukštesnio nei 500 m dangoraižio) ir iš 10 km aukščio jūs į žemę trenktumėtės absoliučiai tokiu pat stiprumu. Skirtumas tik tas, kad nuo dangoraižio stogo iki šaligatvio skrisite apie 12 sekundžių, o krisdami iš „lėktuvo aukščio“, spėtumėte perskaityti visą šį rašinį.

7:00:20
Aukštis – 6 500 m

Per minutę ir 20 sekundžių jūs spėjote nusileisti į atmosferos sluoksnius, kuriuose kvėpuoti įmanoma šiek tiek laisviau. Atgaunate sąmonę. Iki smūgio į žemę lieka 2 min. Kita jūsų užduotis – apsispręsti, ar norite likti gyvas. Jei taip, įsidėmėkite, jog, kaip juokauja parašiutininkai, dažniausiai „žūstama ne krentant – žūstama trenkiantis į žemę“.

Todėl neprarasdami sveikos nuovokos, mėginkite… taikytis.

Kur? Lakūnas A. Megis bloškėsi ant akmeninių geležinkelio stoties grindų. Tačiau jo kritimą pristabdė stiklinis stogas. Alternatyva skausminga, tačiau išgelbėjo gyvybę. Tiks ir šieno kaugė. Kai kuriems pavyko išgyventi pataikius į tankius krūmynus. Miško laja – irgi neblogai, nors čia nemenka rizika pasismeigti ant kokio nors stuobrio. Sniegas? Idealu. Pelkė? Minkštas, augalais apžėlęs liūnas – vienas geidžiamiausių variantų.

Dž. Hamiltonas pasakoja apie atvejį, kai šuolininkas neišsiskleidus parašiutui pataikė nukristi tiesiai ant aukštos įtampos laidų. Laidai nelyginant spyruoklės sustabdė jį ir sviedė aukštyn – žmogus liko gyvas.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau pats pavojingiausias paviršius krentant iš tokio aukščio yra vanduo. Jis kaip ir betonas – beveik nespūdus. Tad rezultatas nukritus ant vandenyno paviršiaus bus praktiškai toks pat, koks būtų nukritus ant betoninio šaligatvio. Skirtumas tik tas, kad, deja, šaligatvis po kritusiu kūnu neprasiskleis ir nepasiims sumaitoto kūno.

Taigi, nepaleisdami iš akių pasirinkto taikinio, imkitės savo kūno padėties. Kad sumažėtų kritimo greitis, elkitės kaip parašiutininkas, šokantis iš didelio aukščio. Kuo plačiau išskėskite rankas ir kojas, atloškite galvą, ištiesinkite pečius – ir jūs savaime, be jokių specialių manevrų apsiversite krūtine žemyn. Oro pasipriešinimas iškart padidės, be to, atsiras ir galimybė manevruoti.

Svarbiausia – neatsipalaiduoti. Deja, tačiau nedėkingoje jūsų padėtyje klausimas, kaip pasiruošti kontaktui su žeme, lieka nevisiškai atsakytas. Šia tema 1942 m. žurnale „War Medicine“ publikuotas straipsnis. Jame rašoma: „Mėginant išvengti traumų, labai svarbu yra tinkamas krūvių paskirstymas ir jų kompensavimas.“

Todėl rekomenduotina prieš pat trenkiantis į žemę kristi vertikaliai. Kita vertus, 1963 m. Federalinės aviacijos agentūros (FAA) ataskaitoje rašoma, kad optimaliausia gyvybės išsaugojimo atveju būtų klasikinė parašiutininkų pozicija – kojos suglaustos, keliai aukštai, blauzdos pritrauktos prie klubų. Ataskaitoje pabrėžiama, kad ypač daug įtakos išgyvenimui tokiose situacijose turi patirtis, sukaupta tokiose sporto šakose kaip imtynės ar akrobatika. Krentant ant kietų paviršių ypač praverstų kai kurie rytų kovos menų įgūdžiai.

Japonų parašiutininkas Jasuhiro Kubo treniruojasi taip: pirma iš lėktuvo išmeta savo parašiutą, o paskui šoka pats. Vydamasis savo kuprinę jis delsia iki paskutinės akimirkos, tačiau pavijęs kuprinę užsideda ant pečių ir skubiai traukia žiedą. 2000-aisiais J. Kubo iššoko iš 3 km ir laisvai krito net 50 s – tik tada pavijo savo kuprinę su parašiutu.

Visus šiuos įgūdžius tobulinti galima ir ne tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis – pavyzdžiui, laisvojo kritimo treniruokliuose, t. y., vertikaliuose aerodinaminiuose vamzdžiuose. Tiesa, jie nepadės ištobulinti pasiruošimą lemiamam momentui – smūgiui į žemę.

Jei apačioje plyti vandens telkinys, ruoškitės veikti greitai ir ryžtingai. Pagal likusių gyvų mėgėjų šokinėti nuo aukštų tiltų patirtį galima daryti išvadą, kad optimaliausia pozicija neriant į vandenį – vadinamasis „kareivėlis“, t. y., kojomis žemyn. Taip nerdamas išsaugosite bent menkus šansus likti gyvas.

Kita vertus, netoli Akapulko besitreniruojantys patyrę šuolininkai nuo uolų mano, kad nerti geriausia kaip tik galva žemyn, tačiau į vandens paviršių ištiesus rankas sunertais pirštais – taip nuo smūgio apsaugoma galva.

Rinktis galite bet kurį iš šių variantų, tačiau stenkitės iki pat paskutinės akimirkos išbūti parašiutininko pozicijoje. O jau tada, palei pat vandens paviršių, jei nersite „kareivėliu“, patartume iš visų jėgų įtempti sėdmenis. Aiškinti kodėl būtų ne visai padoru, bet galbūt patys suprasite kodėl.

Kad ir koks paviršius driektųsi apačioje, visais įmanomais būdais mėginkite išvengti į žemę trenktis galva. Eismo saugumą tiriantys mokslininkai priėjo išvadą, kad tokiose dažniausiai tokiose situacijose pagrindine mirties priežastimi tampa kaukolės-smegenų trauma. Jei jus vis tiek traukia galva žemyn, mėginkite bent kristi veidu. Taip trenktis šiek tiek saugiau nei pakaušiu.

7:02:19
Aukštis – 300 metrų

Jei iškritęs iš lėktuvo skaitėte šį rašinį, po 3 min ir 19 s turėtumėt pasiekti kaip tik šią rašinio vietą. Ką gi, metas susiimti ir susikaupti naujai užduočiai. Tiesa, prieš tai – šiek tiek papildomos informacijos.

Statistika byloja, kad katastrofos atveju labiau verta būti (deja, to nepasirinksi…) ekipažo nariu arba vaiku, o jei vis dėlto būtų galimybė pasirinkti, tada jau geriau kristi kariniu lėktuvu. Per pastaruosius 40 metų užfiksuota mažiausiai 12 aviakatastrofų, per kurias gyvas liko tik vienas žmogus. Šiame išgyvenusiųjų sąraše buvo 4 ekipažo nariai, ir net 7 nepilnamečiai (iki 18 m.).

Išsigelbėti pavyko ir Mokametui al-Fatehui Osmanui – dviejų metų berniukui. Jis liko gyvas 2003 m. Sudane nukritus „Boeingui“. Berniukas nukrito tarp lėktuvo nuolaužų. O pernai, kai netoli Komorų salų sudužo Yemenia Airways lėktuvas, gyva liko tik 14-metė Bachija Bakari.

Kodėl dažniau gyvi išlieka vaikai – nežinia. FAA tyrimų ataskaitose pažymima, kad vaikų, ypač iki 4 m., minkštesni kaulai, lankstesnės sausgyslės, labiau atpalaiduoti raumenys, o juos dengia storesnis poodinis riebalinis audinys, apsaugantis vidaus organus. Žemesnio ūgio asmenys (jei jų galva būna žemiau sėdynės atlošo) labiau apsaugoti nuo salone skriejančių nuolaužų. Esant mažesnei kūno masei, menkesnis bus ir galutinis kritimo greitis, o mažesnis kūno plotas lemia mažesnę tikimybę smūgio metu trenktis į kokį nors aštrų objektą.

7:02:25
Aukštis – 0 metrų

Ką gi, atvažiavom. Smūgis. Jūs vis dar gyvas? Kaip elgsitės? Jei atsipirkote nedidelėmis traumomis, galite atsistoti ir užsirūkyti – kaip 1944 m. padarė britas Nikolas Alkemeidas, karinio lėktuvo kulkosvaidininkas, kurio lėktuvas iš 6 km nukrito į apsnigtą tankmę.

O jei rimčiau, jūsų laukia dar daug rūpesčių.

Prisiminkime Julijanos Kopkės atvejį. 1971 m. Kalėdų išvakarėse ji skrido lėktuvu „Lockheed Electra“. Virš Amazonės miškų laineris sprogo. 17-metė vokietė sąmonę atgavo tik kitą dieną. Džiunglių tankmėje. Apsižiūrėjusi pamatė, kad ji tebesėdi salono krėsle, o aplinkui – kalnai kalėdinių dovanų. Sužeista, visiškai viena ji sugebėjo negalvoti apie žuvusią mamą ir prisiminė biologu dirbusio tėvo patarimą: „Jei pasiklystum džiunglėse, žmones pasieksi sekdama upės tėkme.“

J. Kopkė ėjo palei miško šaltinius, kurie įsiliejo į upelius. Ji vengdavo krokodilų, o seklumas pasmaigstė lazda – kad atbaidytų plėšrias žuvis. Žygio metu jai liko tik apdriskęs mini sijonėlis. Valgyti ji turėjo tik saldainių pakelį. Gerti teko tamsų, nešvarų vandenį. Į lūžusį raktikaulį ir į pūliuojančias atviras žaizdas ji stengėsi nekreipti dėmesio.

Dešimtą žygio dieną, stumdamasi palei Šebonjo upės krantą, ji pamatė ant smėlio ištrauktą kanoją. Keletą valandų ji ropštėsi kranto šlaitu iki trobos, kurioje kitą dieną ją rado medkirčių brigada. Peru šis atvejis buvo laikomas stebuklu.

Ir iš tikrųjų, visas aviakatastrofas fiksuojančios ACRO tarnybos duomenimis, nuo 1940 iki 2008 m. nukrito 15 463 lėktuvai, o iš viso žuvo 118 934 žmonės. Šį skaičius papildžius parašiutininkais, kuriems neišsiskleidė jų kuprinių turinys, iš viso išsigelbėti per tą laiką pavyko 157 asmenims. 42 iš jų liko gyvi nukritę iš 3 km ir aukščiau.

Tiesa, jaunoji Julijana nesutiko, kad ji išsigelbėjo tik per stebuklą. Kai ji vartėsi ore su visu savo krėslu, nuo jos nepriklausė niekas. Bet kai ji atgavo sąmonę džiunglėse, ji ryžtingai nusprendė kovoti dėl savo gyvybės.

„Sugebėjau priimti vienintelį teisingą sprendimą – pasitraukti iš katastrofos vietos, – sakė ji. Tiesa, reikiamų išgyvenimo įgūdžių ji buvo įgijusi tėvo mokslinių tyrimų stotyje. – Man buvo baisu. Mane išmokė vaikščioti po miškus ir tinkamai elgtis upėje. Man teko daug plaukti – taip pat ir tarp kaimanų bei piranijų.“

Ką gi, sveikiname sėkmingai nusileidus! Jūs jau prabudote, o jūsų lėktuvo ratai ką tik palietė tūpimo taką. Jūs puikiai suprantate, kad jums vargu ar kada nors teks pamėginti pritaikyti šiame rašinyje išdėstytą informaciją. Ir vis dėlto – gal ji praverstų po jūsų skrisiančiam keleiviui?


dt.time{font-size:200%;font-family:'Courier New',courier,monospace;font-weight:bold;background-color:rgba(224,197,127,0.8);padding:0.2em}dd.heigh{font-size:180%;font-family:Arial,sans;font-weight:bold}div.pbg {width: 5%; height: 100%; background: ;position: absolute; right:0%; -webkit-animation: mymove 1s 1; /* Chrome, Safari, Opera */ animation: mymove 1s 1;}/* Chrome, Safari, Opera */@-webkit-keyframes mymove { from {right: 0%;} to {right: 90%;}}@keyframes mymove { from {right:0%;} to {right: 90%;}

   

Facebook komentarai