Krokodilas aukos virškinimo metu sugeba perjungti širdies darbą

Krokodilo pristatyti atskirai nereikia – šį pavojingą šiltųjų kraštų plėšrūną visi puikiai žino. Žino ir tai, jog krokodilas praktiškai nekramtęs praryja gyvates, žolėdžių jauniklius, o kartais net ir žmogumi „paskanauja “. Tačiau kokiu būdu jis sugeba suvirškinti nekramtytą maitą su visais kaulais ir žarnomis? Kaip maistas nepradeda gesti jo skrandyje? Štai tokie klausimai ilgai kamavo zoologus ir panašu, jog atsakymas slepiasi ne kur kitur, o krokodilo širdyje. Kaip tai gali būti – skaitykite toliau.

Naujausius krokodilų tyrimus atliko biologai, vadovaujami Colleen G. Farmer iš Jutos universiteto (University of Utah). Mokslininkus labiausiai domino krokodilų savybės labai greitai suvirškinti milžinišką nekramtyto maisto kiekį su visais kaulais. Kalbant apie maisto kiekius, galime situaciją palyginti su žmogumi. Krokodilas per kartą pajėgus „sudoroti“ mėsos gabalą, kurio masė siekia iki 23% paties krokodilo masės. Palyginimui – 80 kg sveriantis žmogus, norėdamas prilygti krokodilui, per kartą turėtų suvalgyti 18.5 kg mėsos gaminių.

Jeigu krokodilui visgi nepasiseka greitai suvirškinti maisto, jis rizikuoja pastipti. Dėl pačių įvairiausių priežasčių – krokodilų jaunikliai su išsipūtusiais pilvais yra nepaslankūs, tad nesunkiai gali patys tapti plėšrūnu grobiu. Tuo tarpu suaugę krokodilai gali numirti „iš vidaus“ – maistas supus tiesiog skrandyje nuo per didelio bakterijų kiekio.

Todėl gamta šiuos plėšrūnus „apdovanojo“ greita maisto apdorojimo sistema. Ir tai, kaip nekeista, lemia krokodilų širdies ypatybės.

Krokodilų širdis yra kiek kitokia, nei paprastų žindulių ar paukščių – tame tarpe ji skiriasi ir nuo žmogaus. Pasirodo, krokodilo širdis turi dvi visiškai atskiras pulsuojančias ertmes, kurios sujungtas su dviem skirtingom aortom. Kairioji aorta aprūpina deguonimi prisotintu krauju smegenis, kūno raumenis ir visus kitus organus, išskyrus virškinimo traktą. Į skrandį eina dešinioji aorta. Štai čia ir atsiskleidžia anatominės ir fiziologinės krokodilų įdomybės.

Širdies vožtuvų darbą reguliuoja nervinė sistema. Kuomet skrandis užsipildo ką tik pagautu „jautuku“, nervinė sistema perjungia įprastinę kraujotakos sistemą. Iš organų panaudotas kraujas su dideliu CO2 kiekiu paduodamas ne į plaučius, o į skrandį. Skrandyje iš CO2 (jo koncentracija panaudotame kraujyje pakankamai didelė) intensyviai gaminasi skrandžio rūgštis – lyginant su kitais žinduoliais, rūgšties gaminimas tokiu metodu yra bent 10 kartų spartesnis.

Štai tokia vidinė kraujotakos sistema yra pas aligatorius, krokodilus ir kitus krokodilų šeimos gyvūnus.

Ši krokodilų savybė kraujotakos sistemoje apeiti plaučius, mokslininkams yra žinoma jau senai. Tačiau iki šiol tebuvo tik spėjimai, kam tokia sistema reikalinga – rašoma universiteto spaudos pranešime.

Colleen kartu su savo kolegomis vieną iš galimų hipotezių patvirtino eksperimentiškai su Misisipės aligatoriais. Išsamiai apie atliktus tyrimus galima perskaityti žurnale Physiological and Biochemical Zoology publikuotame autorių straipsnyje – priėjimas prie jo yra viešas.

„Kai kurios iš labiausiai paplitusių hipotezių teigė, jog tokia kraujotakos sistema krokodilams padėdavo ilgiau išbūti po vandeniu“, - pasakoja mokslininkas.

Eksperimento metu zoologams chirurginėmis priemonėmis pasisekė sustabdyti širdies vožtuvų darbą ir kai kuriems krokodilams neleisti kraujotakos sistemai apeiti plaučių. Vėliau buvo matuojamas skrandžio rūgšties gamybos procesas. Pasirodo, jog tų krokodilų, kurių širdies vožtuvai veikė, skrandžio rūgšties gamyba vyko kelis kartus sparčiau.

Kuo daugiau kraujo su CO2 prateka pro skrandį, tuo sparčiau gaminama rūgštis ir tuo greičiau virškinamas maistas. Be to, labai didelė rūgšties koncentracija pajėgi įveikti net ir aukų kaulus.

„Šie plėšrūnai maitinasi pakankamai retai – iš skrandžio apvirškintas maistas porcijomis paduodamas į tolesnę virškinimo sistemą ir ilgą laiką organizmą aprūpina maisto medžiagomis“, - pasakoja mokslininkas.

Mokslininkai mano, jog panašią virškinimo sistemą gali turėti ir tigrinis pitonas (Python molurus bivittatus), galintis praryti auką daug didesnės masės, nei kad yra jis pats. Tačiau kol kas tai įrodyti eksperimentiškai yra gana sudėtinga.

   

Facebook komentarai