Neįtikėtina kaip mūsų protas reaguoja į kritiką: pasitelkiama daug gudrių ir klastingų strategijų

Mūsų protas turi daug klastingų strategijų, kaip apsisaugoti nuo kritikos. Tačiau egzistuoja būdų išvengti šių spąstų, sako psichologai Robertas Nashas ir Naomi Winstone, kuriuos cituoja BBC.

Žmonės yra įdomūs padarai. Mus visus vienaip ar kitaip skatina noras pasiekti kai ko daugiau: greičiau nubėgti, būti kūrybiškesniems, laimėti daugiau apdovanojimų, išgydyti daugiau ligų, užsidirbti daugiau pinigų. Tačiau yra vienas dalykas: jeigu norite žmonėms padėti išnaudoti savo individualų potencialą savo nuoširdžiais išminties ir konstruktyvios kritikos žodžiais, tuomet galvokite iš naujo. Dauguma žmonių nenori to girdėti.

Ir dėl to kaltas mūsų trapus ego. Mes visi norime atitikti mūsų pačių lūkesčius, todėl būdami kritikuojami – ar net susidūrę su mažiausia galimybe, kad galime būti kritikuojami, – mes jaučiame grėsmę savo pasitikėjimui savimi ir teigiamam savo tapatybės jausmui. Ne vieną dešimtmetį atlikti tyrimai ir psichologinė teorija sako, kad žmonės turi begalę klastingų taktikų, kaip elgtis būnant kritikuojamiems.

Būtent dėl šios priežasties pirminė žmonių reakcija į teigiamą kritiką yra ne jos pasitikimas išskėstomis rankomis, bet gynybinis spyris jai į paširdžius. Toks refleksas suveikia, nes mes norime jaustis gerai ir geriau save vertinti. Tačiau paradoksas yra tas, jog iš tiesų tokia reakcija atskleidžia mūsų nesaugumo jausmą bei charakterio ir požiūrio ydas.

Nežinai ir ramu

Kritikos atrėmimo menas apima selektyvinį dėmesį ir įvairias saviapgaulės technikas. Pavyzdžiui, daugelis žmonių atsargiai „žvejos“ komplimentus ir tarsi nekaltai prašys įvertinimo iš žmonių, kurie gali juos palaikyti, ir tik tokiais klausimais, kuriais, kaip jie patys žino, jie pranoksta kitus. Tačiau paprasčiausia kritikos atrėmimo technika yra ... jos visai neklausyti. Pavyzdžiui, žmonės imsis įvairiausių priemonių ir sugalvos begalę priežasčių nesilankyti pas šeimos gydytoją, nes nenori girdėti patarimų, kaip atsikratyti viršsvorio ar mesti rūkyti.

Psichologiniai tyrimai dar daugiau atskleidžia apie žmonių apetitą šiam nežinojimui. Vieno tyrimo metu studentams buvo parodytas netikras edukacinis filmas apie rimtą ligą, pavadintą TAA deficitu. Iš tiesų tokios ligos net nėra, tačiau studentams, žinoma, apie tai pasakyta nebuvo. Vietoj to, jų buvo paklausta, ar jie nesutiktų išsitirti, ar nėra rizikos jiems išsivystyti tokiai ligai. Pusei studentų buvo pasakyta, kad jeigu jiems kada nors išsivystytų TAA trūkumas, jiems tektų dvi savaites gerti specialių vaistų. Iš šios grupės 52 proc. sutiko išsitirti.

Savo ruožtu kitai pusei buvo pasakyta, kad ligos atveju tektų vaistus gerti visą gyvenimą. Šiuo atveju išsitirti sutiko tik 21 proc.

Šio tyrimo rezultatai tik patvirtina dažną tendenciją, fiksuojamą ir kitų tyrimų metų, taip pat nesusijusių su sveikata. Žmonės nenori girdėti dalykų, dėl kurių tektų daryti kažką sunkaus ar nemalonaus.

Tai ne aš, tai tu...

Nors nežinojimas yra palaima, ne visuomet įmanoma išvengti kritikos. Tokiu atveju daugelyje situacijų mes randame begalę būtų apsaugoti savo ego. Vienas iš tokių saviapgaulės būdų mūsų magiškoje dėžutėje yra dėmesio nukreipimas nuo savo ydų į kitų žmonių ydas.

Pavyzdžiui, išgirdę, kad kažką padarė prasčiau už kitus, žmonės dažnai ima baksnoti į kitų žmonių trūkumus ir kreipti dėmesį nuo savųjų. „Ji gal ir pasieks daugiau už mane, – galite pasakyti. – Bet aš turiu daugiau draugų ir esu linksmesnis.“

Žmonės dažnai yra linkę perdėti kalbėdami apie savo gerąsias savybes ir konkurentų ydas, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad mes tai darome gerokai dažniau, kai sužinome, jog kažkas pasiekė geresnį rezultatą už mus. Ir nors tai gali nuskambėti pagiežingai, bet tai yra itin efektyvus būdas apsaugoti savo pasitikėjimą savimi nesėkmės atveju.

Beje, dažniausiai sudėtingą kritiką yra linkęs atmesti žmogus, kuris ... pats dažnai kritikuoja. Kaip taikliai savo knygoje „Ačiū už kritiką“ (Thanks for the Feedback) pažymėjo Harvardo universiteto akademikai Douglasas Stone'as ir Sheila Heen, „kai mes kritikuojame, mes pastebime, kad kritikuojamas žmogus ją prastai priima. Kai mus kritikuoja, mes pastebime, kad kritikuojantis žmogus prastai kritikuoja“.

Jie taip pat pateikė pavyzdį, kaip vienas kritikas neseniai apie vieną jų mokslinį darbą parašė, kad darbas būtų geresnis, jeigu būtų buvę įdėta „daugiau pastangų“, ir rašydamas padarė rašybos klaidą. Akademikams labai knietėjo atkreipti į tai dėmesį ir iškelti klausimą, ar galima pasitikėti kritika žmogaus, kuris nesugeba be klaidų rašyti. Tačiau tokia kritika nepadėtų pagerinti kritikuoto mokslinio darbo, tačiau taip pasielgti būtų buvę paprasčiau siekiant pamaloninti savo sukritikuotą ego.

Diskredituoti kritikuojantį žmogų ne visuomet pakanka. Kitas žingsnis būtų juos aktyviai kaltinti dėl mūsų nesėkmės. Ir kartais tai, kaip mes kaltiname mus kritikuojančius žmones, atskleidžia mūsų užslėptą išankstinį nusistatymą.

Kanadoje veikiančio Vaterlo universiteto mokslininkų atlikto tyrimo metu studentai nurodė savo už įvairius kursus gautus pažymius bei įvertino tokius pažymius parašiusių dėstytojų darbo kokybę. Rezultatai parodė, kad prastai įvertinti studentai buvo linkę kaltinti dėstytojus: kuo mažesnis buvo pažymys, tuo prasčiau studentas įvertino dėstytojo darbo kokybę.

Tačiau kitas įdomus faktas buvo tas, kad prastai įvertinti studentai itin smarkiai kritikavo dėstytojas moteris. Toks atradimas parodė, kad diskriminacinis seksistinis požiūris gali būti efektyvus įrankis nusimesti kaltę dėl patirtos nesėkmės.

Emociniai šarvai

Rodos, kad net ir teigiamiausia kritika gali paskatinti atsiskleisti mūsų tamsiausiai pusei. Bet ar tokia gynybinė reakcija yra neišvengiama? O gal mes galime jos išvengti? Logiška manyti, kad jeigu galėtume tai padaryti, mes pasiektume daugybę savo tikslų. Juk galiausiai kritika yra vienas iš stipriausių veiksnių, veikiančių mūsų vystymąsi. Tačiau patarimas mums bus naudingas tik tuo atveju, jeigu jį išgirsime.

Visgi problema yra ta, kad nė viena iš esamų galimybių neatrodo labai patraukli. Nepasiekę savo tikslų jaučiamės prastai. Tačiau ir išgirdę kritiką, kuri galėtų padėti mums pasiekti savo tikslų, nesijaučiame gerai. Jeigu jau mes taip bijome pakenkti savo pasitikėjimui savimi, galbūt šios dilemos sprendimas būtų pamąstymas apie tai, kodėl mes nuo pat pradžių save taip teigiamai vertiname.

Iš tiesų moksliniai tyrimai rodo, kad teigiamai į kritiką linkę reaguoti yra tie žmonės, kurie jau iš pradžių pasitiki savimi. Todėl jeigu norime teigiamiau reaguoti į nemalonias naujienas, būtų naudinga užsidėti tam tikrus „emocinius šarvus“, kad teigiamas požiūris į save būtų nepaliestas. Iš tiesų galbūt tam tikra problemos dalis yra susijusi su tuo, kad mes iš pat pradžių kritiką vertiname kaip neigiamą dalyką.

Klasikiniai su įtaiga susiję psichologiniai tyrimai rodo, kad žmonės nesunkiai gali save apgauti ir priversti manyti, kad jiems patinka atlikti nemalonią užduotį, jeigu jie tiki, kad patys pasirinko tai daryti. Galbūt kažkas panašaus suveiktų ir su kritika? Ar galime save įtikinti priimti patarimą tiesiog manydami, kad mes nusprendėme jį priimti?

Šią idėją iš dalies patvirtina vienas amerikiečių mokslininkų tyrimas, kurio metu dalyviai turėjo spėti, kada įvyko įvairūs istoriniai įvykiai. Kuo tikslesni buvo jų atsakymai, tuo daugiau pinigų jie laimėjo. Vėliau kiekvienam tyrimo dalyviui buvo leidžiama spėti antrą kartą, tačiau tik išklausius kitų žmonių duotų atsakymų vertinimus. Kartais tokia informacija buvo suteikiama nemokamai. O kartais reikėdavo iš jau laimėtų pinigų sumokėti kelis dolerius už ją.

Tyrėjų tikrai nenustebino tai, kad žmonės buvo linkę rinktis nemokamai gauti informacijos. Tačiau tuo atveju, jeigu jie sumokėdavo, jie labiau buvo linkę priimti tą informaciją ir atitinkamai koreguoti savo spėjimus pagal tai, ką manė kiti žmonės. Kitais žodžiais tariant, tokie rezultatai rodo, kad žmonės jaučia didesnį įsipareigojimą veikti gavę patarimą, jeigu jie jaučia, kad investavo lėšas, kad jį gautų.

Jeigu mes aktyviai ieškosime ir investuosime į galimybes gauti objektyvios kritikos ir stiprinsime savo teigiamas savybes prieš sulaukdami jos, galbūt išmoksime pasirengti išgirsti ir priimti patarimą, kurio mums labiausiai reikia. Galbūt net yra būdų mokytis atpažinti savo gynybinę reakciją į kritiką, kai ji pasireiškia, kad galėtume susilaikyti nuo išvados, jog visi aplinkui yra blogi, o ne aš.

Kokių prevencinių psichologinių priemonių besiimtumėme, net ir naudinga kritika visuomet bus kartus vaisius. Mokslas gali pasiūlyti būdų jį pasaldinti, tačiau galiausiai kiekvienas privalo nuspręsti pats, ar priims teigiamą kritiką ar ir vėl spirs jai į paširdžius.

   

Facebook komentarai