Paaiškėjo, kokios keistenybės vyksta su Saturno „Gigantiškuoju heksagonu“

NASA paskelbė Saturno pietų ašigalio nuotraukas, kosminiu aparatu „Cassini“ darytas 2012 ir 2016 metais. Fotografijose matoma, kad per ketverius metus vieno iš didžiausių Saulės sistemos ciklonų — Gigantiškojo heksagono — spalva aiškiai pakito. Tiksli pokyčių priežastis nežinoma, tačiau astronomai sieja juos su sezonų kaita: 2017 gegužę įvyks Saturno vasaros saulėgrįža (solsticija).

Optiniame diapazone Saturno ir Jupiterio paviršius atrodo margas — dujų milžinuose aiškiai matomos skirtingo ryškumo juostos. Be to, pagrindiniai jų atmosferos komponentai — vandenilis ir helis (>99,5%), o taip pat metanas, amoniakas ir kitos dujos. Visos šios medžiagos praktiškai nesugeria regimojo diapazono šviesos — tad jų ledas atrodys skaidrus. Jos negali paaiškinti stebimo planetų spektro.

Egzistuoja kelios planetų spalvos hipotezės. Pavyzdžiui, atspalvis gali būti susijęs su tolinų sinteze atmosferoje. Šie sudėtingi organiniai junginiai formuojasi, Saulės ultravioletiniams spinduliams veikiant metaną ir kitas atmosferos dujas. Savo vaidmenį planetų spalvinime taip pat gali vaidinti ir sieros junginiai. Chemikai neseniai išsiaiškino, kad veikiant ultravioletiniams ir kosminiams spinduliams, Jupiterio atmosferoje gali susidaryti sieros radikalai (S2-•, S3-•ir S62-•), sugeriantys šviesą regimajame spektre. Jie galėtų būti Didžiosios Raudonosios dėmės spalvos šaltiniu.

Su Saulės spinduliavimo poveikiu NASA specialistai sieja ir kito didelio ciklono — Gigantiškojo heksagono šiauriniame Saturno ašigalyje – versijas. Mokslininkai daro prielaidą, kad dėl šiauriniame pusrutulyje prasidedančios vasaros didėjanti apšviestumas galėjo paspartinti ašigalyje vykstančias chemines reakcijas. Dėl to atspalvis galėjo pakisti iš mėlynos į auksinę.

Pasak ekspertų, anticiklono ribos galėjo būti kaip barjeras, nepraleidžiantis medžiagos iš vidutinių planetos platumų. Per septynis žiemos metus ir mažai gaudama apšvietimo, ašigalio atmosfera išsivalė nuo aerozolių ir šviesos nebeišsklaidė. Tačiau po pavasario lygiadienio (2009 metų rugpjūtį) dujų giganto poliarinės sritys vėl apšviečiamos. Šviesa vėl sukelia fotochemines reakcijas ir tolinų ar kitų dalelių aerozoliai vėl atsiranda atmosferoje. Be to, atmosferos spalvos kaitai įtakos gali turėti ir Saturno vėjai, kurių galia ir kryptis irgi galėjo pasikeisti atšilus.

Panašūs gigantiški anticiklonai aptikti ne tik Saturne ir Jupiteryje. Pavyzdžiui, Neptūne egzistuoja 13 tūkstančių kilometrų diametro Didžioji tamsioji dėmė — dukart mažesnė už Gigantiškąjį heksagoną ir triskart mažesnė už Jupiterio Didžiąją Raudonąją dėmę. Urane „Hubble“ teleskopu vos 2006 metais aptikta Tamsioji Urano dėmė. Anot mokslininkų, ji panaši į analogišką Neptūno anticikloną.

Vladimiras Koroliovas

   

Facebook komentarai