Priklausomybės nuo cukraus tabu

Sal­džių šak­nų kar­tūs vai­siai.

Kada ga­li­me mais­tą va­din­ti su­ke­lian­čiu pri­klau­so­my­bę?

Kai šventės atėjo ir praėjo, metas pažvelgti į veidrodį ir paklausti savęs, „Ar tikrai reikėjo suvalgyti visą dėžutę šokoladinių saldainių?” Jei padarėte tai vienu prisėdimu, galbūt kenčiate nuo Besaikio valgymo sutrikimo, naujai patvirtintos psichiatrinės diagnozės Penktajame Amerikos psichiatrų asociacijos diagnostikos ir statistikos žinyno (Diagnostic and Statistical Manual-V – DSM-V) leidime. Bet netgi jei suvalgėte dėžutę per kelis kartus, jus vis vien gali kankinti kontroversiškesnis tokios diagnozės pusbrolis – Priklausomybė nuo maisto, dar neįtraukta į DSM-V.

Apie maistinę priklausomybę vykę debatai karšti, bet šviesos mažai. Niekas kitas, išskyrus Nora'ą Volkową, Nacionalinio piktnaudžiavimo narkotikais (National Institute of Drug Abuse) direktorę, nėra pasisakę, palaikydami šios diagnozės pripažinimą. Tačiau psichiatrų ir mokslinė bendruomenė neskuba. Daug mokslininkų vengia tokios diagnozės, tuo tarpu kiti ją naudoja noriai. Maisto pramonė, visai nekeista, didžia dalimi pasiūlymui nepritaria. Niekas neteigia, kad maistas nėra malonus ar netgi kad maistas neaktyvuoja smegenų „atlygio centro“. Bet ar maistas iš tiesų gali sukelti priklausomybę? Taip, kaip sukelia alkoholis, tabakas ir narkotikai?

Pasirodo, nėra biocheminės reakcijos, kuriai reikėtų dietinės fruktozės.

Kai kurie mokslininkai atmeta idėją, remdamiesi baziniu principu. Išgyvenimui nereikia alkoholio, tabako ar narkotikų, tačiau maistas yra būtinas. Kaip gali kažkas, būtino išgyvenimui, sukelti priklausomybę? Yra trys motyvacijos lygiai: patikimas, norėjimas ir reikėjimas. Kai pereiname nuo norėjimo prie reikėjimo, galima imti kalbėti apie priklausomybę. Kaip rūšiai ir kaip individams, maistas mums būtinas. Pirmas smūgis neigėjams.

Bet ar mums būtinos visos maisto rūšys? Žinoma, mums reikia maisto, teikiančio pagrindines maistines medžiagas – dalykus, kurių mūsų kūnai patys pagaminti negali. Tai yra vitaminai, mineralai, nepakeičiamosios aminorūgštys (esančios baltymuose), ir nepakeičiamosios riebiosios rūgštys (esančios žuvyje ir įvairiose daržovėse). Jeigu trūksta kurių nors iš medžiagų, susirgsite kuria nors klasikine maistinių medžiagų deficito forma, tokia, kaip beriberi ar skorbutas. O kaip energija? Energija mums, be abejo, būtina, bet žmonės geba išgauti energiją iš riebalų ar baltymų. O kas , jei maistas tiekia vien energiją? Alkoholis yra energija, bet jo gyvybei palaikyti tikrai nereikia. Nėra biocheminės reakcijos, kuriai reikėtų alkoholio. 39% amerikiečių yra abstinentai, ir nors gal jie negauna tiek smagumo, jie nėra sergantys.

Taip priartėjome prie cukraus. Kita smagi medžiaga, kupina energijos, sudaryta iš dviejų susijungusių molekulių: gliukozės (šiek tiek saldoka ir ne tokia smagi), ir fruktozės (labai saldi ir labai smagi). Gliukozė yra maisto medžiaga, nors ir nėra nepakeičiama – ji tokia svarbi, kad negavus su maistu, kepenys pačios jos pagamins. O kaip fruktozė? Ar fruktozė yra maistinė medžiaga? Pasirodo, nėra biocheminės reakcijos, kuriai reikėtų su maistu gaunamos fruktozės. Reta genetinė liga paveldėtas fruktozės netoleravimas paveikia 1 iš 100 000 kūdikių, kurių kraujo cukraus lygis nukrenta beveik iki nulio ir kuriuos ištinka traukuliai, pusmečio amžiaus pirmą kartą paragavus sulčių iš buteliuko. Gydytojai atlieka kepenų biopsiją diagnozės patvirtinimui. Nuo tada juose nėra fruktozės visą likusį gyvenimą. Ir jie yra tarp sveikiausių žmonių planetoje. Ir alkoholis, ir fruktozė teikia energiją. Jie smagūs, bet nėra maisto medžiagos. Antras smūgis.

Bet vaje, kaip mes to norime. Pavyzdžiui, žiurkės nėra didelės taukų mėgėjos. Bet įmaišius į taukus cukraus (vadinama „sausainių tešla“), jau kita šneka – iš tiesų, šių metų Neuromokslų draugijos susitikime perskaitytame tyrimo apibendrinime, žiurkės teikė pirmenybę Oreos, o ne kokainui. Ir mes, žmonės, toli neatsiliekame. Naujausias tyrimas, atliktas dr. Erico Stice'o iš Oregono sveikatos mokslų universiteto, pažvelgė į mūsų liguistus potraukius, atskirdamas riebalus nuo cukraus. Tiriamieji, gulėdami MRI skeneryje, gerdavo pieno kokteilius, kuriuose būdavo keičiamos riebalų ir cukraus koncentracija. Apibendrinus, riebalai stimuliavo somatosensorinę žievę (kitais žodžiais tariant, „jausmą burnoje“), bet tik cukrus stimuliavo atlygio centrą. Riebalų pridėjimas į cukrų atlygio nepadidindavo. Šis tyrimas rodo, kad cukraus norime kur kas labiau, nei norime riebalų.

   

Facebook komentarai