Prisėskite arba pasiruoškite įsikibti: krioklio efektas ir kitos galvą apsukančios iliuzijos (Video)

Sukurta aibė iliuzijų, kuriose viskas sukasi, keičia spalvas, vibruoja ir t.t. Tačiau peržiūrėjus šią iliuziją kyla apgaulingas įspūdis, kad jus supanti aplinka pradeda banguoti, pulsuoti. Šis fenomenas dar vadinamas "krioklio iliuzija", kadangi pirmą kartą buvo pastebėtas 1834 m. Škotijoje, žvelgiant į krioklį netoli Foyerso.

Iliuziją suvokimo procesuose sukelia galvos smegenų ląstelės, reaguojančios į judėjimą viena kryptimi (pvz., laikrodžio rodyklės kryptimi). Kai šios ląstelės pavargsta, aktyvuojasi kitos ląstelės, kurios reaguoja į judėjimą priešinga kryptimi (pvz., kryptimi, priešinga laikrodžio rodyklei). Nustojus žiūrėti į objektą ir žvilgsnį nusukus kitur, susidaro optinė iliuzija, kad regėjimo lauke viskas juda.

Kaip jau minėta, iliuzija nėra nauja. Anaiptol. Ji minima net senovės graikų tekstuose. Daugelis tyrinėtojų yra linkę sutikti, kad šią iliuziją pirmą kartą savo veikale "Parva Naturalia" minėjo dar Aristotelis. Tačiau išsamiai apgaulingą judančios aplinkos efektą pirmasis 1820 m. aprašė Janas Evangelista Purkyne. Jį šios optinės iliuzijos "priepuolis" ištiko po to, kai jis pažiūrėjo kavalerijos paradą.

Po keliolikos metų, 1834 m. tą patį suvokimo reiškinį savo kailiu patyrė ir aprašė Foyerso krioklio vandenis Škotijoje ilgą laiką stebėjęs Robertas Addamsas. Iliuzija prasideda ilgą laiką įdėmiai žiūrint į krioklio kaskadas.

O jei po ranka nėra jokio krioklio, padės "Science Forum" vaizdo medžiaga su joje užfiksuota iliuzija, kuri ir sukelia apgaulingą judančios aplinkos efektą. Prieš jos demonstravimą rodomas įspėjimas, kad iliuzija mirga ir gali sukelti haliucinacijų, tačiau jos trunka tik keletą ar keliolika sekundžių. Vaizdo medžiagoje demonstruojami laikrodžio rodyklės kryptimi besisukantys juodos ir baltos spalvos žiedai, o jų viduryje atsiranda ir pranyksta raidės, į kurias ir reikia sutelkti žvilgsnį (beje, raidės susidėlioja į prasmingą sakinį anglų kalba). Kuo ilgiau žiūrėsite į raides, tuo ryškesnė po to bus optinė iliuzija.

Yra ir kitų ne mažiau įdomių iliuzijų. Viena jų – sukimasis pakaitomis į priešingas puses. Pirmą kartą šis suvokimo procesus maustantis triukas pristatytas dar 2008 m. Neurologijos mokslų bendrijos konferencijoje. Jos sukeliamą efektą kognityvinės psichologijos, neurologijos ir kitų disciplinų atstovai tyrinėja ne vienerius metus.

Iliuzijoje pateikti du vizualinio judėjimo šaltiniai (spustelkite iliustraciją pelės kursoriumi). Tai – apskritimai ir jų viduje esantys brūkšniai. Iliuzija sukelia vadinamuosius pirminius ir antrinius judesio suvokinius. Brūkšniai apskritimuose juda tarsi stipinai aplink centre esančią stebulę (atitinkamai raudonas ir geltonas apskritimas).

Kairėje pusėje (raudona spalva) brūkšniai juda ta pačia kryptimi kaip ir apskritimai. O dešinėje (geltona spalva) brūkšniai ir apskritimai juda priešingomis kryptimis. Žvelgiant tiesiai į apskritimų sudaromą ratą, smegenys fiksuoja apskritimų (o ne brūkšnių) judėjimą. Todėl susidaro įspūdis, kad ratai sukasi prieš laikrodžio rodyklę. Tačiau žvilgsnį nukreipus kur nors į šalį ir iliuziją stebint periferiniu regėjimu, smegenys fiksuoja brūkšnių (o ne apskritimų judėjimą), todėl ratai pradeda suktis laikrodžio rodyklės kryptimi.

Bene įdomiausias šios iliuzijos aspektas – ratų sukimosi greičio pokyčiai. Žvelgiant tiesiai į ratus, jie sukasi vienu greičiu, bet žvilgsnį perjungus į periferinio stebėjimo režimą, ratai pradeda suktis lėčiau.

   

Facebook komentarai