Už vėžį baisesnė liga šienauja gyvybes: kaip atpažinti

Labiausiai bijome susirgti vėžiu, patirti infarktą ar insultą, nors šias ligas daugeliu atvejų nesunku diagnozuoti ir įmanoma išgydyti.

O štai klastingasis sepsis kasmet nusineša kur kas daugiau gyvybių tik dėl to, kad mes apie jį per mažai žinome ir nesugebame atpažinti. Sepsis neturi specifinių simptomų, o nustačius pavėluotai daugelio ligonių jau nebepavyksta išgelbėti.

Mitai ir informacijos trūkumas

Pradėti reikėtų nuo klaidingų teiginių, kas yra sepsis, keitimo. „Iš senų laikų, kai ir medikai apie šią ligą ne viską žinojo, atkeliavęs sepsio apibūdinimas „užnuodytas kraujas“ ar „kraujo užkrėtimas“ neatitinka tikrovės. Tai sisteminis uždegiminis viso organizmo atsakas į bakterijas ir/ar jų toksinus“, – pabrėžia doc. Mindaugas Šerpytis, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas.

Nerimą medikams kelia ir tai, kad net 88 proc. JAV ir didžiausių Europos šalių gyventojų iš viso nėra girdėję apie šią ligą. Tai atskleidė neseniai atlikti tyrimai. O juk sepsis kur kas grėsmingesnis už vėžį ir nusineša daugiau gyvybių nei insultai, infarktai bei kitos širdies kraujagyslių ligos. Juo kasmet pasaulyje suserga daugiau kaip 18 mln. žmonių. Nuo 30 iki 50 proc. iš jų miršta.

„Apie vėžį visuomenė žino labai daug: kokie simptomai, kur kreiptis, koks gydymas taikomas. Taip yra dėl to, kad šia liga susirgę žmonės ilgai su ja gyvena, gydosi ir apie tai pasakoja kitiems. Informacija paskleidžiama labai plačiai. Kai žmogų ištinka sepsis, jo būklė blogėja labai greitai, pažeidžiamos visos organų sistemos, todėl susirgusieji sepsiu dažnai neišgyvena, nepaisant naujausių medicinos technologijų“, – aiškina M. Šerpytis.

Kita problema, kad susirgusio sepsiu ligonio būsena paprastai būna tokia sunki, jog jį tenka prijungti prie svarbiausias gyvybines funkcijas palaikančių aparatų, o kad nekentėtų, skiriami nuskausminamieji ir sąmonę slopinantys vaistai. Todėl to epizodo, kai jis gydomas reanimacijos skyriuje, pacientas paprasčiausiai neatsimena ir pasveikęs nelabai turi ką papasakoti.

Pažeidžia daugelį organizmo sistemų

„Pavyzdžiui, jeigu susižeidėme pirštą ir į žaizdą pateko infekcija, ji parausta, patinsta, nes išsiplečia kraujagyslės ir padidėja jų pralaidumas, skauda. Šie reiškiniai organizmui naudingi: leukocitams lengviau praeiti pro kraujagyslę ir patekti į audinius bei įveikti infekciją. Jei infekcija taip ir lieka sužeidimo vietoje, ligą sukėlusi bakterija nepatenka į kraują, pasireiškia tik lokalus atsakas į ją“, – komentuoja gydytojas.

Kitas pavyzdys – susirgus plaučių uždegimu, jo sukėlėjos bakterijos dažniausiai juose ir lieka, pacientas pageria antibiotikų ir be didelių problemų pasveiksta. Tačiau bakterijoms ir jų toksinams patekus į kraują kai kurių žmonių imuninė sistema labai audringai sureaguoja. Tada prasideda sisteminis uždegiminis organizmo atsakas: ligonis karščiuoja, tinsta, skauda visą kūną. Susirgus pažeidžiama daugelis organizmo sistemų, pirmiausia – širdies ir kraujagyslių.

Medikai bando rasti atsakymą į klausimą, kodėl vieni suserga šia liga, o kiti ne? Manoma, kad įtakos turi genetiniai faktoriai, nuo jų priklauso mūsų organizmo imuninės sistemos reakcija į infekciją. Vienų imuninė sistema sugeba apriboti ją vienoje vietoje, kitų ne. „Sakoma, kad mūsų organizme slypintis ginklų arsenalas, skirtas kovai su infekcija, yra gerokai galingesnis už pačią infekciją. Jeigu jo kontrolė sutrinka, tie ginklai atsisuka prieš patį žmogų“, – aiškina M. Šerpytis.

Pasak jo, kovodami su infekcija leukocitai išskiria labai daug įvairių chemiškai aktyvių medžiagų, pavyzdžiui, citokinų, kurie yra naudingi ginantis nuo užkrėtimo. Deja, jeigu jų išsiskiria pernelyg daug, jie sunaikina ne tik bakterijas, bet ir patį žmogų. Todėl dažnai apie sepsį medikai sako, kad tai citokinų audra. Pirmiausia nuo jos nukenčia kraujotakos sistema, kuri išnešioja deguonį į visus organus, jai sutrikus deguonimi nebeaprūpinami inkstai, kepenys, žarnynas, smegenys, plaučiai, šie organai pažeidžiami, sutrinka jų veikla.

Svarbu laiku atpažinti

Širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai pasireiškia tuo, kad žmogui krinta spaudimas, padažnėja pulsas, oda primena marmuro raštą, atsiranda sepsinė encefalopatija – ligonis tampa mieguistas, vangus, paklaustas atsako, bet pats aktyviai pokalbyje nedalyvauja. Kitas labai jautrus organas, kuris greitai sureaguoja, – inkstai. Sutrikus jų funkcijai pradeda mažėti šlapimo kiekis. Gali pasunkėti ir padažnėti kvėpavimas.

Patys pirmieji sepsio požymiai nelabai kuo skiriasi nuo gripo ar kitos infekcijos: pacientas karščiuoja, krečia šaltis, silpna, jaučia troškulį, pykinimą, vemia, skauda galvą, raumenis. Kai kuriems temperatūra nukrenta žemiau 36 laipsnių. Jei prieš tai buvo diagnozuota bet kokia infekcija (plaučių, šlapimo takų, pilvo organų) ar patyrėte traumą, susižeidėte, reikėtų nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą.

M. Šerpyčio teigimu, ir patys ligoniai turėtų atkreipti dėmesį į savo savijautą, ir jų artimieji. Ypač tada, kai temperatūra laikosi kelias dienas, nepasiduoda gydoma, jei jaučiamas ypatingas silpnumas, savijauta tokia keista, kokios anksčiau karščiuojant ar susirgus nepasitaikė. Kuo anksčiau kreipiamasi į gydymo įstaigą, tuo didesnė tikimybė, kad sepsį pavyks įveikti, tikina gydytojas. Moderni įranga leidžia gyvybines funkcijas palaikyti tol, kol bakterijos įveikiamos antibiotikais. Taikoma inkstų pakaitinė terapija, jeigu pažeisti plaučiai, prijungiamas dirbtinio kvėpavimo aparatas, dirbtinai palaikoma kraujotaka. Atvykus pavėluotai, infekcija jau būna atlikusi savo juodą darbą. Dažnai ligoniai miršta ne dėl pačios infekcijos, o nuo jos padarytos žalos įvairiems organams.

Ligą gali nugalėti komanda

Visos Lietuvos trečiojo lygio ligoninės turi reikiamą įrangą ir yra įvaldžiusios naujausias technologijas, įgalinančias nustatyti sepsį ir jį tinkamai gydyti. „Gydytojai jį atpažįsta ir iš specifinės ligos eigos, galime atlikti diagnozę patvirtinančius kraujo tyrimus, paskirti veiksmingus plataus veikimo spektro antibiotikus. Deja, tokias galimybes kol kas turi ne visos ligoninės“, – vertina anesteziologas-reanimatologas.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje visuomet yra ligonių, kurie gydomi nuo sepsio. Apie 90 proc. sunkių pacientų nustatyta būtent ši diagnozė. Pažeistiems organams pagyti kartais reikia ne savaičių, bet mėnesių. Dažnai ilgą laiką žmogus būna migdomas. Po to kai kuriems tenka mokytis iš naujo gyventi, vaikščioti, valgyti, pažinti aplinką.

Tyrimai rodo, kad 30 proc. pacientų, kurie išgyvena sepsio poreanimacinį periodą, grįžę į namus vis tiek miršta dėl gretutinių sveikatos problemų. „Bet kurią ligą gali nugalėti komanda, ypač sepsio atveju. Ją sudaro ligonis, jo artimieji, gydytojai ir slaugytojos, todėl kuo daugiau visi žinosime apie šią ligą, tuo geresni bus rezultatai. Bijoti, o susirgus kaltinti medikus, kad nenustatė ar neišgydė sepsio, ne išeitis“, – tikina skyriaus vedėjas.

Riziką didinantys veiksniai

Išsivysčiusiose šalyse sepsio atvejų daugėja dėl kelių priežasčių. Pirma, ilgėja žmogaus gyvenimo trukmė. Senstant mūsų imuninė sistema silpsta, todėl sepsiu susirgti vyresniame amžiuje didesnis pavojus. Antra, šiuo gyvenimo laikotarpiu daugėja lėtinių ligų (cukrinis diabetas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, reumatas, inkstų ligos ir kt.), dėl to tenka reguliariai vartoti vaistus, kurie silpnina imunitetą.

Rizikos grupėje atsiduria žmonės, patyrę bet kokio organo transplantaciją, nes jie turi visą gyvenimą vartoti vaistus, slopinančius imunitetą, taip pat sergantys onkologinėmis kraujo ir kitų lokalizacijų vėžio ligomis. Jie tampa imlesni infekcijai.

Kita problema – bakterijų atsparumas antibakteriniams vaistams. Bakterijos, kurios anksčiau buvo jautrios penicilinui, dabar įveikiamos tik daug platesnio veikimo spektro antibiotikais. Taip yra ne tik dėl to, kad žmonės vartoja per daug antibiotikų gydydamiesi, bet ir dėl augančio jų naudojimo žemės ūkyje. Nemažą jų dalį gauname su maistu, pavyzdžiui, iki 80 proc. JAV pagaminamų antibiotikų sunaudojama žemės ūkyje, pateikia duomenis pašnekovas.

Atidesniems reikėtų būti po chirurginių operacijų, procedūrų, nudegimų, traumų, kurių metu sunaikinami natūralūs barjerai, saugantys organizmą nuo bakterijų. „Sepsiu galima susirgti nė piršto neįsidūrus, – įspėja M. Šerpytis. – Apie 10 proc. atvejų ligos šaltinio nerandame, nors ištiriame ligonį nuo galvos iki kojų, ieškodami mažiausių pakitimų vidaus organuose, pažeidimų odoje, tikriname visus dantis, ar nėra sugedusių ir kt. Gali būti, kad kokia maža žaizdelė iki tol jau būna užgijusi. Apie 40 proc. infekcija diagnozuojama tik kliniškai, o bakterijų nerandama“.

Faktai

  • Sepsio apibrėžimas suformuluotas tik 1990 metais.
  • Nuo sepsio miršta daugiau žmonių nei nuo prostatos ir krūties vėžio bei ŽIV ir AIDS kartu paėmus. Tačiau šiai ligai gydyti visame pasaulyje skiriama gerokai mažiau pinigų negu kovai su vėžiu.
  • Pasaulyje mirštamumas nuo sepsio ligoninėse siekia 40 procentų. Dar 30–40 proc. ligonių dėl organų sistemų pažeidimo miršta per pirmus metus, kai po persirgto sepsio juos išrašo iš ligoninės.
  • Nuo 2012 metų rugsėjo 13 dieną Globalaus sepsio aljanso iniciatyva minima Pasaulinė sepsio diena, siekiant atkreipti dėmesį į šia problemą.
  • Praėjusių metų vasarą nuo sepsio mirė filosofė, politologė, humanitarinių mokslų daktarė profesorė Gražina Miniotaitė. Mokslininkei buvo 64 metai. Mirtis ją pasiglemžė per tris dienas. Viskas prasidėjo nuo kojos skausmo. Ligonė nieko blogo neįtarė ir į medikus kreipėsi tik po trijų dienų, kai skausmas tapo neištveriamas ir savijauta ypač pablogėjo. Tačiau ligoninėje ne iš karto pasisekė nustatyti diagnozę ir gyvybės išgelbėti nepavyko.
  • Pernai lapkritį sepsis nusinešė 52 metų amžiaus lygių galimybių kontrolierės Aušrinės Burneikienės gyvybę. Tai įvyko praėjus trims savaitėms po to, kai ji susilaužė ranką ir buvo operuota. Moteriai keletą dienų skaudėjo ranką, tačiau ne operuotąją, o kitą, be to, ji karščiavo, slogavo. Tai suklaidino ligonę ir jos artimuosius. Į ligoninę ji atvyko per vėlai.
       

    Facebook komentarai