Visatos tuneliai: žvaigždžių branduoliuose – kirmgraužos?

Hipotetinės kirmgraužos jau suteikė kūrybinio įkvėpimo ne vienai dešimčiai rašytojų-fantastų, kino režisierių, šimtams fizikos teoretikų. Tačiau kazachų fizikams parūpo į šią teorinę problemą pažvelgti kiek kitokiu kampu: kas, jei erdvėlaikio kirmgraužos jungtų ne šiaip bet kokius Visatos kontinuumo taškus, o, pavyzdžiui, žvaigždes? Ar tokių „tunelių“ į sistemas apjungtos žvaigždės tarpusavyje būtų susijusios labiau nei Siamo dvyniai?

Kirmgraužas reikėtų įsivaizduoti kaip savotiškus erdvėlaikio koridorius, kurie galimai jungia skirtingus Visatos kontinuumo taškus (o gal net ir paralelinius pasaulius), nepriklausomai nuo juos skiriančios atstumo.

Tiesa, kol kas tai yra viena labiausiai diskutuotinų šiuolaikinės kosmologijos hipotetinių koncepcijų. Kirmgraužų egzistavimo dar niekas neįrodė. Kol kas jos egzistuoja tik kaip bendrosios reliatyvumo teorijos vienos iš lygčių sprendimo išdava. Taip pat, kaip ir, beje, juodosios bedugnės.

Kita vertus, juodųjų bedugnių egzistavimu šiandien mažai kas abejoja. Tad ir kitų, nors ir pačių keisčiausių, teorinių fenomenų lengva ranka atmesti nereikėtų. Priešingai, kodėl gi nuodugniai neišnagrinėjus (kad ir teoriškai, matematiškai) kirmgraužų fenomeno – jų ypatybių, atsiradimo, egzistavimo, energetinių ir kitų mechanizmų? Džiugu, jog tokius tyrimus jau mėginama atlikti.

Tradiciškai mokslininkai kirmgraužas įsivaizduoja kaip tuščius tunelius. Tačiau Eurazijos nacionalinio universiteto Kazachijoje fizikas Vladimiras Džunušalijevas su bendradarbiais pabandė hipotetinį kirmgraužų fenomeną panagrinėti iš kitos perspektyvos. Jų teigimu, nėra jokio pagrindo manyti, kad kirmgraužos yra būtinai tuščiavidurės ir jose negali būti materijos. Jei ši prielaida būtų teisinga, vadinasi, kirmgraužos galėtų jungti materijos „sklidinus“ Visatos objektus. Savo naujausiame darbe minėtas tyrėjų kolektyvas ir pabandė išnagrinėti tokią galimybę.

Savo teorinę analizę mokslininkai pradėjo iškeldami prielaidą, jog kirmgraužų „galinės stotelės“ galėtų būti žvaigždžių (įprastų arba neutroninių) branduoliuose.

„Toli esančiam stebėtojui tokia žvaigždė atrodytų visiškai įprasta, - publikacijoje „A Star Harbouring A Wormhole At Its Center“ rašo autorių kolektyvas. – Tačiau kartu ji pasižymėtų ir tam tikromis įdomiomis ypatybėmis. Pirmiausia, tokia žvaigždė kitame kirmgraužos gale privalėtų turėti porininkę – abi žvaigždės būtų betarpiškai susietos tarsi Siamo dvyniai.“

Sudėtinga sąveika tarp šių dangaus kūnų turėtų pasireikšti tuo, jog tokių „žvaigždžių-dvynių“ pulsavimas turėtų skirtis nuo kitų panašaus kalibro žvaigždžių pulsavimo. Kirmgraužos tuneliu pirmyn atgal srūvanti materija dvi žvaigždes turėtų susieti rezonansiniu ryšiu, kuris ir galėtų nulemti jų pulsavimo specifiką. Kirmgraužoje esanti materija inicijuotų ir tokio kalibro žvaigždėms nebūdingų energijos kiekių išskyrimą. Kodėl gi tokių žvaigždžių nepasidairius? V.Džunušalijevas pripažįsta, jog rasti tokių žvaigždžių gali būti nepaprastai sunku.

Anot idėjos autorių, reikalas tame, jog, norint tiksliai įvertini pulsavimo charakteristikas, būtina atsižvelgti ir į matematinį kirmgraužos apibūdinimą. Tačiau teorija numato, jog kirmgraužos būtų sritys, pasižyminčios singuliarumu, o šis fizikoje, deja, matematiškai tiksliai neaprašomas. Tad astronomams pateikti kokių nors rekomendacijų, kaip danguje reikėtų ieškoti kirmgraužomis galimai sujungtų žvaigždžių, idėjos autoriai kol kas negali.

Intriguojanti dėlionė, kurią pradėjo kazachų mokslininkai, lieka nesudėliota. Jei kai kuriose žvaigždėse iš tiesų egzistuotų kirmgraužos, mokslininkams, ko gero, magėtų sužinoti, kaip tokių žvaigždžių būtų galima atrasti. Galbūt jų yra ir kur nors netoliese. Kas galėtų paneigti?

   

Facebook komentarai